Netgi užkietėję SFL senbuviai neprisimena panašaus sezono, koks 2019-aisiais pasitaikė SFL A divizione.

Pirmenybės formaliai pasibaigė spalio pabaigoje, tačiau ir tuomet nebuvo aišku, kuri komanda kokios spalvos medaliais pasipuoš. Išsiaiškinti čempionus prireikė papildomų auksinių rungtynių, o bronzos savininkai paaiškėjo tik po atkeltų rungtynių.

Ave.Ko., FC Vova ir Lentvaris – šie trys ambicingi kolektyvai kitais metais papildys VRFS III lygą. Ir, tikėkimės, ją sustiprins bei netaps tik statistais.

2019-ųjų sezonas buvo kaip reta dramatiškas. O aistroms nurimus, kad ir kiek pavėluotai, galima prisiminti svarbiausius jo akcentus.

 

AVE.KO ir FC VOVA: VERTI VIENAS KITO VARŽOVAI

Kalvelių Ave.Ko. ir FC Vovos komandos sužaidė stabiliausią sezoną. Rudenį jos ėjo labai panašiu, bet stabiliu ritmu ir buvo sunku nuspėti, kuri bus pirma. Ave.Ko. brangiai kainavo lygiosios su Top Kickers 20 ture. Būtent po to Kalvelius pasivijo Vova.

Abi komandos sezoną baigė su identišku taškų kraičiu – surinko po 50 taškų. Netgi abejos tarpusavio akistatos nugalėtojo neišaiškino – 0:0 ir 2:2.

Esant tokiai situacijai, SFL nuostatai nurodo, kad komandoms reikia žaisti „auksines“ rungtynes dė 1-osios vietos.

Jos įvyko pirmąjį lapkričio sekmadienį Senvagės stadione. Pirmo kėlinio pabaigoje Kalvelius į priekį išvedė baudos smūgiu pasižymėjęs Viliamas Novickis, antro kėlinio pradžioje kontratakos metu rezultatą padvigubino Andžejus Zenovič. Kai 83 min. įmušė Dmitrijus Ovsejuk, klausimų dėl aukso likimo nebeliko. O netrukus sekęs tolimus gražus bei tikslus Abdulo Gafaru smūgis Vovai tebuvo tik garbės įvarčiu. Ave.Ko. nugalėjo 3:1 ir įrodė, kad šį sezoną buvo geriausi.

Abejonių nėra – Ave.Ko. ir Vova šiemet buvo verti vieni kitų varžovai, o labiau pasisekė Kalveliams. Pernai A divizione jie liko penkti, šiemet demonstravo brandesnį žaidimą ir surinko 18 taškų daugiau.

Ave.Ko. vadovas Sergejus Lajevskis nuoširdžiai džiaugėsi nauju trofėjumi: „Manau, kad mūsų komanda nusipelno būti pirma ir įsirašyti savo vardą į SFL istoriją. Prieš penkerius metus mes irgi galėjome iškovoti kažką panašaus, bet tada buvo du lygiagretūs A divizionai, laimėjome mes ir Granitas. O sezono finale Granitui pralošėme 0:1. Šiemet buvo dar vienas finalas, kurį pagaliau laimėjome.“

Pavasarį Ave.Ko. truputį patriukšmavo ir LFF taurės varžybose. Ten lygiai kovėsi prieš Alytaus Dainavą ir jai pralaimėjo tik po 11 m baudinių serijos.

„A diviziono finalui ruošėmės su tokiu pačiu nusiteikimu bei kovingumu, kaip ir kovai su Dainava. Supratome, kad varžovai rimti ir stiprūs, pusė jų žaidę didžiajame futbole, todėl kovoti prieš tokią komandą negali būti lengva. Smagu buvo paneigti išankstines prognozes. Dar smagiau – iškovoti titulą tokiu būdu“, – pasakojo Sergejus.

Nors Ave.Ko. gretose net 26 įvarčiais pasižymėjęs Dmitrijus Ovsejukas nuskynė rezultatyviausio diviziono žaidėjo laurus, komandos vadovas futbolininkų neskirstė į lyderius ir atsarginius – visi įnešė savo indėlį siekiant tikslų.

„Sukūrėme gerą ir konkurencingą kolektyvą. Dėl skirtingų aikščių matmenų Kalvelių ir Vilniaus stadionuose mums buvo dvigubai sunkiau ruoštis kiekvienoms rungtynėms, kadangi vis tekdavo prisitaikyti, nors kai kas manė, kad mūsų stadionas yra didžiausias mūsų privalumas. Netiesa. Mes įrodėme, kad galime ir mokame žaisti įvairaus tipo stadionuose ir sezono finalas tą tik patvirtino“, – pažymėjo S. Lajevskis.

Dar kartą nuoširdžiai pasidžiaugęs ištikimiausių komandos sirgalių palaikymu, Ave.Ko. vadovas asmeniškai dėkojo Ivanui Čepukovičiui, daug prisidedančiam prie komandos gyvavimo.

Vovos sėkmingas žaidimas šiemet tapo maloniu netikėtumu, nors sensacija to gal ir nepavadinsi. Įsibėgėjant sezonui, voviniai susižaidė taip, kad iki auksinių rungtynių užfiksavo 17 nepralaimėtų rungtynių seriją, per ją nugriebė 43 taškus iš 51.

Vicečempionų treneris Ignas Rudzevičius pripažino, kad po pralaimėtų lemiamų rungtynių didelio džiaugsmo nebuvo. Vis tik apžvelgus pasirodymą per visą sezoną, vertinimas buvo teigiamas.

„Prieš sezoną komandai buvo iškeltas tikslas patekti į stipriausių trejetą ir tuo pačiu į III lygą. Tikslai pasiekti, tad dirbsime toliau ir ruošimės pasirodymui aukštesniame lygyje“, – sakė Ignas.

Kelialapis į III lygą yra aukščiausias Vovos pasiekimas per klubo gyvavimo 15 metų istoriją, o šis jubiliejus iškilmingai buvo paminėtas praėjusią vasarą.

 

BRONZINĖ ĮTAMPA

Kova dėl A diviziono bronzos taip pat buvo labai įtempta. Sezono pabaigoje išryškėjo tu kandidatai į trečiąją vietą – Lentvaris ir Top Kickers.

Paskutinį sezono mėnesį Kickersai turėjo gerą atkarpą, tačiau jų bronzinėms ambicijoms skaudų smūgį sudavė pralaimėjimas Trakuose Lentvario komandai rezultatu 1:4. Po jo lentvariškių šansai užimti trečiąją vietą prilygo turbūt 99 proc. tikimybei.

Tačiau prieš švenčiant dar reikėjo atlikti formalumus – jau pasibaigus sezonui, atidėtose rungtynėse įveikti Viesulo komandą.

Autsaideriai turėjo ambicijų pagadinti lentvariškiams šventę Trakuose, tačiau intriga laikėsi vos pusvalandį, o vėliau išryškėjo ryškus vienos komandos pranašumas. Lentvario pergalė nekėlė abejonių – 7:0.

Komandos vadovas Nerijus Varnas sakė, kad tikslas šiemet buvo iškopti į III lygą. Tai pirmas toks Lentvario pasiekimas ir bus įdomu pamatyti šią komandą kitais metais stipriausioje VRFS pakopoje.

Lentvaris turėdavo ne patį ilgiausią atsarginių suolą ir atrodė, kad tai gali turėti neigiamos įtakos. Tačiau šią problemą Lentvaris išsprendė nesunkiai, o komandos branduolys atlaikė krūvį sunkiausiu metu. Rudens rate, atmetus skaudžius pralaimėjimus Vovai ir Širvintoms, Lentvaris taškų nedalino ir įsispraudė tarp prizininkų.

Top Kickers yra bene nelaimingiausia A diviziono komanda, per plauką likusi nuo apdovanojimų. Mėlynieji jau prisiminė, kad ankstesnius du sezonus žemesniuose divizionuose taip pat buvo ketvirti, tad imta ieškoti paralelių su senuoju Londono Arsenal.

Vis tik tai, kad kaip reta lygiame ir konkurencingame A divizione Top Kickers iki paskutinio turo kovojo dėl medalių, parodo, kad ši komanda, kaip organizacija, kasmet auga ir stiprėja.

Top Kickers vadovas ir siela Mantas Urbonas sakė, kad apmaudu dėl tokiu būdu išsprūdusių medalių, kurių jie buvo verti. Viesulo dovanos jie nesulaukė, bet sako, kad savo likimą reikia išspręsti patiems nelaukiant kitų malonės.

Sezono eigoje Top Kickers sudėtis keitėsi, buvo prarasti keli „vedantys“ žaidėjai. Jurijus Mamajevas išvyko rungtyniauti į Baltarusijos antrą lygą, Simonas Stankevičius visą dėmesį skyrė studijoms Anglijoje, Artūras Juchno susitelkė ties salės futbolu.

„Dėl šių priežasčių žaidimo braižas pasikeitė, bet džiaugiuosi, kad atradome vidinių rezervų ir tuos taškus rinkome. Todėl tikiu, jog kitais metais galėsime rimčiau pakovoti dėl medalių, galbūt ir dėl aukso. Šiemet apsižvalgėme, pamatėme ko trūksta, o su keliais papildymais tokius tikslus tikrai galėsime įgyvendinti“, – vylėsi M. Urbonas.

 

VIDUTINIOKAI: PAVOJINGI, BET NESTABILŪS

Pusę sezono į SFL A diviziono nugalėtojų titulą pretendavo bent pusė komandų, o favoritų grupėje ilgai laikėsi Širvintos/VGTU-Vilkai, TEC, problemų varžovams taip pat kėlė Futbolo Broliai-Railana. Tačiau visam šiam trio kortas maišė savos problemos. VGTU-Vilkai taip ir neatrado stabilumo, TEC gynyba buvo labai paslaugi varžovams, o Futbolo Broliai pernelyg daug taškų išbarstė pačiame sezono įkarštyje, kai patyrė 5 pralaimėjimus per 8 rungtynių atkarpą.

Prieš pirmenybes apžvalgininkas A diviziono favoritais nurodė VGTU-Vilkus, tačiau Širvintų komanda šį statusą pateisino tik trečdalį sezono.

Buvo sunku suvokti, kaip per 6 turus 14 taškų surinkusi ekipa nesugebėjo įvykdyti finansinių įsipareigojimų lygai ir vasaros pradžioje buvo nubausta techniniu pralaimėjimu 0:3 prieš Ave.Ko.

O tada prasidėjo Vilkų bangavimas – jie iki pat spalio vidurio nesugebėjo iškovoti bent dviejų pergalių iš eilės ir toks nestabilumas juos iš favoritų grupės pasiuntė į vidutiniokų gretas.

„Sezonas nebuvo labai blogas. Suprantama, tikslai buvo aukštesni ir bent į trejetuką privalėjome patekti. Pritrūko šiek tiek sėkmės ir atsakingesnio komandos narių požiūrio, – sakė VGTU-Vilkų vadovas Haroldas Kerušauskas. – O mūsų 5 vieta, manau, neatspindi realaus pajėgumo.“

Jungtinėje Širvintų ir VGTU-Vilkų komandoje šiemet formavosi nauja sudėtis, kuriai trūko susižaidimo.

„Potencialo tikrai turime. Džiugu, kad į rungtynes rinkomės gerai. Ir jei išlaikysime tokią sudėtį, kitais metais būsime dar stipresni, o rezultatai gerės“, – įsitikinęs Haroldas.

Apžvalgose ne kartą akcentavau, kad TEC yra visiškai nenuspėjama komanda ir vien ko verti jų rezultatai 3:9, 7:3, 8:0, 0:6, 3:3 ir t.t.

TEC'ai iškovojo 10 pergalių ir patyrė 10 pralaimėjimų, bei užfiksavo „konkurencingą“ įvarčių santykį – 56:52. Tai gera komanda, bet stabilumo ir drausmės stoka neleido kovoti dėl sugrįžimo į III lygą.

„Žinoma, stabilumo trūko labai. Antrame rate patys nustebinome save. Jei pirmame žaidėme daugmaž III lygos lygiu, tai antrame jau pasidavėme IV lygos režimui, – pasakojo TEC senbuvis Donatas Stakauskas. – Sezonui artėjant link pabaigos pasijautė fizinio pasirengimo spragos ir nuovargis, nes dažnai rungtynes paleidome antro kėlinio antroje pusėje. Rudens ratą geriausiai atspindi ir simbolizuoja du epizodai – Vovos įvartis į mūsų vartus per pirmąsias 10 sekundžių ir Mostiškių išlyginamasis įvartis 91 min.“

Iki prizinės vietos ir galimybės sugrįžti į III lygą TEC'us skyrė 13 taškų praraja. Donatas spėja, kad 2020 metais pasiekti savo tikslus gali būti dar sudėtingiau.

„Tikiuosi, kad iš šio sezono antrosios dalies pasimokysime ir kitais metais būsime stipresni tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Juolab įsivedę sistemas pagerinome savo žaidimą bent per pirmąsias 60-70 minučių, taip pat – ir vidinį komandos klimatą. Dar reikia susitvarkyti su traumomis ir galvomis“, – pasakojo D. Stakauskas.

Futbolo Broliai prieš šį sezoną stipriai atsinaujino ir pakvietė net 15 naujokų. Tad komandos vadovas Alikas Kitkovskis prieš pirmenybių startą minėjo, kad iš pradžių rezultatų labai rimtai nevertins, o galutinėje įskaitoje jį tenkintų vieta pirmame šešete.

Futbolo Broliai tikslą beveik pasiekė – iki Top 6 pritrūko tik taško. Vis tik šiai komandai pritrūko stabilesnių ilgesnių sėkmingų serijų. Nesisekė jiems ir vasariškame sezono etape, kai per 8 rungtynes teko patirti 5 pralaimėjimus.

 

SEZONO NUSIVYLIMAS SLYPI SALININKUOSE IR MOSTIŠKĖSE

Didžiausio sezono nusivylimo nominacija be konkurencijos skiriama Salininkams ir šios komandos vadovui Pranui Janušauskui. Pranas viso sezono metu mus džiugino ugningomis ir tuo pačiu kritiškomis kalbomis apie savo komandą, bandydamas išspausti iš jos maksimumą.

Keista, bet šios prityrusios Salininkų komandos mechanizmas subyrėjo atėjus lemiamų kovų stadijai. Kad ir ką bandė vadovas bei treneris, niekas neveikė: rugsėjį prasidėjusi juoda salininkiečių atkarpa virto 6 gniuždančių pralaimėjimų serija.

Komandos puolėjams varžovų vartai buvo užrakinti – per tą atkarpą patirtas vos vienas pralaimėjimas didesne nei 1 įvarčio persvara, tačiau patiems pavyko įmušti tik 4 kartus. Tuomet pasimatė akivaizdus „iškritusio“ Pavelo Šarynskio trūkumas.

„Nuo traumų neapsaugota nė viena komanda. Netikėjau, kad galime taip priklausyti nuo vieno žaidėjo, bet antras ratas tai įrodė“, – po sezono konstatavo P. Janušauskas.

Pagal pelnomus įvarčius (vid. 1,5) Salininkai pranoko tik aiškius lygos autsaiderius Viesulą (1,45) ir Viltį B (1,27). Bet tai, pasak Prano, dėl treniruočių stokos: „Nesitreniruodamas savo lygio nepakelsi. Kai kas galvoja, kad yra geri ir be treniruočių, tačiau alų gerdamas žaisti geriau nepradėsi.“

Pasak trenerio, reikės pagaliau apsispręsti – ar visiems pradėti intensyviau treniruotis kartu, ar imti kviestis aukštesnio lygio „legionierius“. O to Salininkų bendruomenė nelabai norėtų. Tad ši žiema Salininkų štabe bus apsisprendimų metas, kokiu keliu eiti toliau.

Viena gera žinia šioje komandoje vis tik buvo. Sezono pabaigoje Salininkai po ilgos pertraukos pagaliau sugrįžo į savo stadioną ir vietos bendruomenę nudžiugino pergale prieš Pagirius (2:0).

Prie nuvylusių komandų kategorijos galima priskirti ir Mostiškes-Tonitrą. Jie išsaugojo vietą A divizione tik dėl to, kad apatinis trejetas buvo kur kas žemesnio lygio.

2018 metais jiems pritrūko vos 1 taško, kad taptų A diviziono prizininkais. Šiemet aukšti tikslai komandai nebvuo keliami. Nepaisant to, Mostiškių sezonas buvo pilkokas ir nepateks tarp įsimintiniausių.

Kovose su pirmo ketverto komandomis jiems pavyko nugriebti du taškus: perspektyvios lygiosios su Vova (2:2) bei Lentvariu (1:1) ir – viskas. Antra vertus, autsaideriai mačuose su su jais šansų neturėjo – Mostiškės prieš apatinį trio surinko 16 iš 18 taškų.

„Sezonas buvo toks, kad jį padėjome su vienais žaidėjais, o pabaigėme su kitais. Todėl nelabai ką pasieksi taip banguodamas. Galvojome, kad galime kovoti dėl medalių, bet gerai, kad apskritai išlikome A divizione“, – konstatavo Mostiškių komandos atstovas Valerijus Krasockis.

 

AUTSAIDERIAI

Lentelės apačioje likę Pagiriai, Viesulas ir VIltis B krenta į B divizioną ir su tokia lemtimi jie buvo susitaikę jau maždaug vasaros įkarštyje.

Pagirių klubas šiemet šventė klubo gyvavimo penkmetį. Pernai tapę B diviziono nugalėtojais, aukštesnėje pakopoje jie sudegė. O klubo penkmetis gavosi toks, kad jau sezono viduryje buvo akivaizdu, jog jį norėsis kuo geičiau pamiršti.

Būta skausmingų pralaimėjimų, kai varžovai mušė dviženklį įvarčių kiekį. Tačiau Pagrius bent galima pagirti už tai, kad nesubyrėjo ir laba ribotais resursais sugebėjo pabaigti sezoną. Ir paskutinėse jo rungtynėse pasigerino sau nuotaikas 3:2 įveikdami Širvintų VGTU-Vilkus.

FK Viesului 2019 m. sezonas žymėjo kartų kaitos procesą. Vyresni komandos nariai atrado save dublerių ekipoje, o naujokams sunkiai sekėsi įsipaišyti A diviziono kovų lauke. Pavasario rate Viesulas neiškovojo nė taško ir atostogauti išėjo su 11 pralaimėjimų serija. Turbūt būtų dar daugiau, bet varžybų reglamentas toks, kad viename rate žaidžiama 11 turų.

Po vasaros pertraukos išvydome kitokį Viesulą – pasistiprinusį solidžiais naujokais ir labiau konkurencingą. Buvo įveiktos Pagirių ir Salininkų komandos, pervažiuoti TEC (6:0), o principinėje kovoje dėl priešpaskutinės vietos 2:1 nugalėti Vilties dubleriai. Viesulo sezonas buvo prastas, tačiau rudens rato pasiekimai suteikė daugiau optimizmo.

Viltis B šiemet nužygiavo iki SFL Taurės finalo, kur pralaimėjo Ukmergės FKK Spartakui. Tačiau A divizione jų reikalai buvo prasti. Raidė B prie komandos pavadinimo byloja, kad tai yra dublerių komanda, turinti eksperimentuoti bei ruošti pamainą pagrindinei klubo komandai, kuri grumiasi LFF II lygoje.

Nepaisant to, klubo vadovai manė, kad dubleriai yra pakankamai konkurencingi ir iškėlė jiems tikslą laimėti A divizioną. „Minimali užduotis – būti tarp stipriausių diviziono komandų“, – prieš sezoną nesikuklino jie.

Viltis B sezoną baigi pirmoje vietoje, bet nuo galo. O jau pirmuosiuose pavasario rato turuose išaiškėjo, kad komandos ambicijos buvo gerokai per didelės, dėl dažnos sudėties rotacijos stipriai kentėjo susižaidimas ir futbolo kokybė.

Visa tai lėmė, kad Viltis B sezoną baigė paskutiniai ir 2020-aisis po metų pertraukos vėl žais SFL B divizione.