Petro Lozdos/LFF nuotrauka

 

Penkis kartus Lietuvos čempionas ir penkių LFF taurių laimėtojas Ramunas Radavičius papuošia ir pasodrina Vilniaus mėgėjų futbolo varžybas.

Karjeros pike R. Radavičius rungtyniavo pajėgiausiuose A lygos klubuose Vilniaus „Žalgiryje“, Panevėžio „Ekrane“ ir Marijampolės „Sūduvoje“, nacionalinėje rinktinėje sužaidė 21 rungtynes ir pelnė 1 įvartį.

Dabar 40-metis plungiškis gina SFL A divizione žaidžiančios legendinės „Gariūnų“ komandos spalvas, jį galima pamatyti ir veteranų bei mažojo futbolo varžybose. Tuo pačiu metu „Žalgiriečio“ futbolo akademijoje treniruoja 2005 m. gimimo jaunuolius ir „Žalgirio C“ komandą.

„Pagrindinis dėmesys „Žalgiriečiui“ ir „Žalgirio C“ komandai. Bet randu laiko ir pats pažaisti, išlieti emocijas geroje kompanijoje“, – VRFS sakė R. Radavičius, pastaruosius du sezonus „Gariūnams“ SFL stabiliai pelnantis po 15 įvarčių.

– „Gariūnai“ – rimta komanda. Bet SFL A divizione užėmė tik 8-ą vietą. Kodėl?

– Pirmiausia reikia atsiversti žaidėjų pasus ir suprasime, kodėl. Tokiame amžiuje daug neprilakstysi, todėl rezultatai dėsningi. Jei pataikai ant sąlyginai nejudrių komandų – dar gali jas apžaisti. O jei varžovai daug bėgantys – su jais nepalenktyniausi. Su jaunimu visada sunku. Kol apšylame aikštėje – jau varžovai būna priekyje. Esame vyresnė komanda, kai kuriems po 45-50 metų. Dar ir susirinkimo problemų atsiranda. Yra tekę žaisti ir be keitimų, ir dešimtiese. Visko su tais „Gariūnais“ būna.

– Bet ir toliau žaisite „Gariūnuose“?

– Žinoma, kolektyvas geras, visi savi. Su „Nemenčinės“ komanda jungėmės į veteranų 35+ varžybas. Bendra komanda, ateina daugiau žmonių, o aikštelėje reikia mažiau žaidėjų. Galima ir pailsėti, ne tik visą laiką lakstyti. Toks futbolas yra apie tai, kad žaidimas turi teikti ne kančias, o malonumą.

Su ta jungtine komanda dalyvavome tarptautiniame turnyre Kaune kartu su latviais ir ukrainiečiais. Dabar planuojama išvyka į Malagą. Komanda praktiškai surinkta, dar alytiškiai prisijungs padėti.

– Esate 5 kartus tapęs Lietuvos čempionu, tiek pat sykių laimėjote LFF taurę, nacionalinėje rinktinėje sužaidėte 21 rungtynes ir nė sezono nepraleidote užsienyje...

– Vadinasi, kažkas kažkur ne taip susiklostė. Pasiūlymų buvo. Domėjosi Varšuvos „Polonia“. Jau vėliau sužinojau, kad susidomėjimas buvo ir iš „Salzburg“. Taigi, variantų buvo, bet vis atsidurdavau ne laiku ir ne vietoje.

– Į „Salzburg“ neišleido Vilniaus „Žalgiris“?

– Visų derybų detalių nežinau, todėl negaliu leistis į smulkmenas. Tik po kurio laiko išsiaiškinau, kad nesutarta dėl finansinių sąlygų. Klubas nenusileido, nes norėjo daugiau pinigų, nei siūlė austrai. Tuo viskas ir pasibaigė.

– Trys klubai, kuriuose žaidėte, jau bankrutavo: FC „Vilnius“, Panevėžio „Ekranas“ ir „Vilniaus Vytis“. Daug skolų jie nusinešė?

– Aišku, kad „Ekranas“ skoloje iki šiol ir ne man vienam. FC „Vilnius“ daugmaž atsiskaitė, o be to ir patys šiek tiek uždirbo už mano perėjimą. Kas trečias klubas? „Vytis“? Nelaikau aš jo klubu. Tai komanda, paprasta I lygos komandėlė, kurioje pinigų ir nebuvo. Buvo neblogas kolektyvas, o visi ten žaidėme daugiau savo malonumui.

FK „Ekranas“ nuotrauka

– 2012 metais iš „Ekrano“ perėjote į konkuruojančio varžovo „Žalgrio“ stovyklą. Dėl to nebuvo priešiškų reakcijų?

– Tą sezoną ir „Ekranas“ ir „Žalgiris“ kovojo dėl čempionų titulo, bet nepastebėjau, kad dėl to manęs kas nors imtų nekęsti. Grįžus į „Žalgirį“ berods jau pirmosios rungtynės buvo prieš tą patį „Ekraną“, o aikštėje net pajuokavome kažką su ekraniečiais. Apskritai „Ekrane“ buvo idealiausias kolektyvas, kokiame tik esu žaidęs. Nežinau, ar kitur Lietuvoje buvo klubas su tokia puikia vidine atmosfera.

– Neoficialiais duomenimis esate vienintelis, žaidęs nacionalinėje, futsalo ir paplūdimio futbolo Lietuvos rinktinėse.

– Manau, kad esu vienintelis toks, betrūksta tik minifutbolo rinktinės (juokiasi). Taip jau susiklostė, kad baigus karjerą didžiajame futbole, Kęstutis Rudžionis iš karto pakvietė išmėginti futsalo. Labai patiko. Važiavome į salės futbolo Baltijos taurės varžybas. K. Rudžionis sukvietė visus į autobuso priekį, pradėjo aiškinti žaidimo niuansus, taktikos subtilybes. Pirmosios rungtynės buvo sudėtingos, bet po to įpratau ir labai patiko. Tačiau tik porą metų, nes po to užstrigau. Vis tiek futsalas yra rimtas sportas, reikalaujantis greičio, staigumo, o vyresniam, jo nežaidusiam – yra reikalų. Kai pamačiau, kad negaliu konkuruoti, pradingo ir entuziazmas.

Į paplūdimio futbolą kvietimo sulaukiau irgi netikėtai. Paplūdimio futbolas man labai įdomus dėl žaidimo stiliaus, triukų, visos tos aplinkui tvyrančios atmosferos. Karjeros pabaigoje ant smėliuko pasižaisti labai patiko, nors ir ten nelengva.

Sauliaus Čirbos nuotrauka

– Beliko patekti į minifutbolo rinktinę ir bus „pokeris“.

– Laiko trūksta. Darbo per akis, treniruotės su jaunimu, savaitgaliais varžybos, vos spėju suktis. Kartais varau be išeiginių, bet nesiskundžiu. Smagu, nes futbolas šalia manęs visą gyvenimą.

– Tomas Mikuckis irgi sakė, kad futbolas negali pabosti.

– Taip ir yra. Net mėgėjų futbole tos emocijos visada sukyla, išėjęs į aikštę tu varai, kiek gali, bandai išsikrauti, išsirėkti. Visada randi su kuo pasiginčyti, apsikeisti replikomis, o po rungtynių spaudi ranką ir klausi: tai ko pyksti?

Man atrodo, mėgėjų futbole emocijų netgi daugiau ir teisėjams čia dirbti sunkiau. Profesionalai labiau žaidžia, nei kovoja, o pas mėgėjus viskas atvirkščiai, čia daug dvikovų. O dar tas aikščių žavesys. Jei ne dirbtinė, natūralios dangos – gali be kojų likti ir savo čiurnomis kokią duobę užtaisyti.

– Kaip einasi darbai „Žalgiriečio“ futbolo akademijoje?

– Seniau dirbau su dviem vaikų grupėmis, dabar po restruktūrizacijos likau su 2005 metų gimimo jaunuoliais – U-17 komanda. Jie jau pažengę, supranta futbolą, jiems reikia daugiau taktinių dalykų pasiūlyti. Su kamuolio stabdyti ar perduoti nemokėjusiais mažiukais būdavo sunkiau. Būdavo ir kuriozų. Kažkada žaidėme „Ateitis cup“ turnyre su dešimtmečiais. Tik trečią turnyro dieną vienas mūsų vaikas pamatė didelį vaizdo ekraną šalia aikštės. Sustojo ir rodo komandos draugui pirštu: žiūrėk! Rėkiu žaisti, o jis toliau žiūri. Iš juoko net už galvos susiėmiau.

– Gal pereisite treniruoti į suaugusiųjų futbolą?

– Viskas įmanoma, bet kol kas koncentruojuosi į jaunimą. Man patinka dirbti su dabartine savo komanda.

– Sakoma, šiuolaikiniai vaikai kitokie, naujos kartos. Pats patyrėte tai?

– Aš galiu pasigirti, kad dabartinėje mano U-17 komandoje surinkti geri vaikinai ne tik kaip futbolininkai, bet ir kaip asmenybės. Su amžiumi žmonės keičiasi, bet su jais neturėjau jokių bendravimo problemų.

Mažesni kitokie. U-10 komanda, su kuria dirbau, tai tikrai nauja karta. Su jais reikia mokėti kalbėtis. Kažkada du devynmečiai per treniruotę kažko susiginčijo. Nutarė „vaskinti“. Kažkuris laimėjo, kažkuris pralošė; tęsiam treniruotę – sakau. O vienas man sako: „Ne, treneri, iki trijų pergalių reikia, nebe tie laikai dabar.“

Nebe tie laikai...