Mėgėjiškas futbolas Vilniuje išgyvena stagnaciją, entuziazmo trūkumą ir masiškumo mažėjimą. Prieš keletą metų VRFS ir SFL struktūroje galėjome suskaičiuoti iki 60 aktyvių didžiojo futbolo 11x11 komandų.

Šiemet sudėjus III lygos ir keturių SFL divizionų dalyvius gausime 51 aktyvią komandą.

VRFS III lygos masiškumo kreivė apskritai drastiškai smuko žemyn. Pernai pirmenybės startavo ambicingai, su 15 komandų. Pasitraukus Ozui, jų liko 14. Šiemet situacija niūresnė: sezoną pradėjo 11 komandų, o subyrėjus Elektrėnų projektui, jų liko vos 10. Maža to, šiemet kaip niekada daug nukeltų rungtynių ir techninių pralaimėjimų – kai kurioms komandoms žaidimas mėgėjų lygoje tampa našta. Antrą sezoną iš eilės dalis komandų taip ir nesužaidė visų tvarkaraštyje numatytų rungtynių.

Kokios priežastys lemia mėgėjiško futbolo sostinėje nuopuolį, ką reikėtų keisti ir kas mūsų laukia ateityje? Apie tai diskutavome su Vilniaus mėgėjiško futbolo veteranais.

 

PRIEŽASTYS

Kodėl mėgėjų komandose staiga atsiranda stagnacijos ir regreso periodas? Dažnos komandos vadovas į tokį klausimą pateiks elementarius, bet nenuginčijamus argumentus. Kiekvienam mėgėjui tam tikru laiku svarbesni tampa šeimos ir asmeniniai interesai. O jei dar tenka užsiimti organizaciniais reikalais mėgėjų lygoje – gali ištikti nervinis priepuolis. Todėl čia labai svarbi savalaikė kartų kaita ir jaunimo integravimas į komandą. Ją pradelsus – paprasčiausiai nebelieka „kaifo“.

„Tikrai ne paskutinėje vietoje yra ir futbolo perteklius. Čia akivaizdus faktas, – tvirtino ilgametis Navigatorių klubo vadovas Kęstutis Maželis. – Žiūriu iš savo komandos perspektyvos: lauko sezono metu yra III lyga, yra dublerių komanda SFL, senjorų pirmenybės, Įmonių lyga, Mini futbolo lyga, Vasaros lyga. O dar yra asmeniniai gyvenimai ir prioritetai, šeimos. Žaidėjų sąrašas komandoje atrodo ilgas, bet kai pradedi registraciją rungtynėms matai, kad vos 11-12 tesurenki.“

K. Maželis mano, kad periferijoje su futbolo dvasia yra paprasčiau, nei pačioje sostinėje: „Sezono pabaigoje kolegos paklausiau: kodėl tu kategoriškai „užrišai“ su futbolu? Jis atsakė, kad nebesupranta, kas kur ir su kuo žaidžia, nes varo per penkis skirtingus turnyrus. Nebelieka komandinės dvasios. Manau, kad mažesniems miesteliams iš rajono ir apskrities yra paprasčiau, nes ten mažiau laisvalaikio leidimo formų. Vilniuje kitaip ir dar čia penki skirtingi turnyrai konkuruoja dėl dėmesio.“

III lygos prizininkų FK Medžių vadovas Paulius Glosas kartais nelabai supranta pačių komandų požiūrio ir organizatorių atlaidumo.

„Pradėkime nuo to, kad III lyga šiemet atrodė susilpnėjusi tiek pagal žaidimo lygį ir konkurenciją, tiek pagal organizuotumą. Turėjome išimtį – Geležinį Vilką. Jie kelis mėnesius nebuvo surinkę nė vieno taško ir jiems viskas buvo gerai, rinkosi ir žaidė. Kitos komandos labai keistai pradėjo žiūrėti į rungtynes: nori – važiuoja, nenori – nevažiuoja. Ir lyga pažiūrėjo į tai pro pirštus. Man labai keista, kai nesurinkus dviejų svarbių žaidėjų buvo bandoma ieškoti būdų nusikelti rungtynes. Tu niekada nesusirinksi su tokiu požiūriu“, – teigė P. Glosas.

 

TAI KUR JAUNIMAS?

Labai svarbiu aspektu tapo ir motyvacijos, noro žaisti praradimas.

„Motyvacijos tikrai trūksta. Kai mes atėjome į SFL, matėme Prelegentus ir aikčiojome: vau, buvusios žvaigždės, buvę profai. Garbė ir prestižas žaisti su jais. Dabar to nėra. Jei ateina koks garsus vardas čia žaisti, požiūris į jį toks: na gerai, moka žaisti ir supranta futbolą – faina. Ir viskas“, – dėstė K. Maželis.

Tuo metu FK Medžiai kelis sezonus tampa reta išimtimi, kurie, nepaisant traumų ir praradimų, visada susirenka ir turi bene ilgiausią suolą.

„Nėra pas mus kažkokių motyvacinių ar paskatinamųjų priemonių. Jei jau esi komandoje – eini ir žaidi rungtynes. Kai visi žaidėjai laikosi tokio požiūrio, išeina, kad visa komanda tampa motyvuota, – aiškino P. Glosas. – Buvo dienų, kai ir vos 11 surinkome ir dublerius teko pasitelkti, bet žaidėme. Čia yra ir darbo su kolektyvu reikalas. Žmonėms turi patikti žaisti tavo komandoje, ne šiaip sau iš reikalo ateiti į stadioną.“

K. Maželis iškėlė retorinį, bet labai aktualų klausimą: „Pažiūrėkime į Geležinį Vilką: jie autsaideriai, pralaimi penkioliką kartų iš eilės, bet rinkosi ir žaidė. Man labiau įdomu, kur dingsta tas jaunimas iš daugybės akademijų ir futbolo mokyklų? Jie gi visi netampa profesionalais. Gal tiesiog atsibosta futbolas po intensyvių treniruočių?“

VDA Fustal komandos treneris ir vienas vadovų Artūras Žarnovskis taip pat puikiai pažįsta mėgėjiško futbolo virtuvę. Jo įsitikinimu, jaunimas vis rečiau į komandas senbuves įsilieja sklandžiai. Ir netgi vis dažniau jose jaučiasi nejaukiai.

„Iš savo 20 metų patirties VDA galiu pasakyti, kad iki šiol neišsiaiškinau, kaip jaunimas turėtų integruotis į komandą. Seniau būdavo taip: ateina tavo draugelis ir jūsų interesai būna bendri. Kartu pažaisti, pasitreniruoti, pašvęsti. Po to atsiranda žmonos, vaikai ir dalykai pasikeičia. Jaunimas nori nors ir darbo dieną pasibastyti po miestą po rungtynių, o tau reikia pas šeimą. Tau nebelieka apie ką su naujokais kalbėti ir jie ima jaustis nepatogiai. Tau rūpi vieni dalykai, jo kartos chebrai – kiti. Komandos chebros lipdymas – sudėtingas procesas. Ir tas pats galioja ne tik mėgėjų futbolo komandai Lygiai taip pat kolektyvai sunkiai klijuojasi visuose ofisiukuose ir biuruose. Tad ką aš galiu pasiūlyti 20-mečiui be futbolo? Nežinau. Gerą chebrą? Man gal ir gera, o jam gal nuobodi“, – svarstė A. Žarnovskis.

 

KĄ DARYTI?

Visi sutinkame, kad tvarkos III lygoje pastaruosius du sezonus trūko.

Kokie būtų galimi sprendimo būdai?

„Pirmiausiai, tai vasarą reikėtų vengti vykdyti rungtynes. Galbūt reikėtų ir glaudesnio lygos vadovybės komunikavimo su komandomis. Seniau būdavo dažnesni susirinkimai, uždarymai ir įsitraukimas. Suprantama, pandemija viską pakeitė, bet komandos tikriausiai jaučiasi primirštos. O gal nėra taip viskas blogai, kaip mes piešiame? Galbūt čia tik toks vienas sezonas ir viskas susitvarkys?“, – spėliojo Navigatorių vadovas.

P. Glosas siūlo pasvarstyti apie griežtesnius, nors ir nepopuliarus sprendimus: „Trūksta baudų ir precedento. Mes labai įsikibę varžybų formato, nenorime paleisti komandų ir laikome jas. Kai geriausios A diviziono komandos nerodo noro eiti į III lygą – jau yra blogai. Nenori – galima pasiūlyti keliauti į žemiausią divizioną. Lygiai tas pats ir su nežaistomis rungtynėmis. Jei taikytume baudas ar diskvalifikacijas už pasikartojančius atvejus – atsirastų precedentas ir kitiems gal praeitų noras elgtis taip pat. Idėja turėti 12-14 komandų yra graži, bet turime sutikti, kad nėra iš ko jas surinkti. Todėl metas pripažinti, kad racionaliau varžytis 10 komandų, bet gerų ir tvarių, nei 12 ar daugiau bet kokių.“

K. Maželis neabejoja, kad mėgėjiškas futbolas rajonuose išliks ir gal netgi klestės: „Esu tikras, kad Ukmergėje ar kituose mažesniuose miesteliuose – Skaidiškėse, Nemenčinėje, Trakuose futbolas gyvuos toliau. Tie patys Elektrėnai atsigaus ir sugrįš. Galbūt ne visada tos komandos bus konkurencingos, tačiau išliks aktyvios ir motyvuotos. Nes rajone yra motyvas ginti savo miestelio garbę, kai tikri vilniečiai tokio užsivedimo neturi ir renkasi iš daugybės komandų bei turnyrų.“

A. Žarnovskis tuo metu akcentuoja jaunimo integravimo į mėgėjus temą: „Jaunimo „dingimo“ klausimas išlieka aktualus. Futbolo masiškumas nuolat kyla. Vilniaus mieste turime daugybę futbolo mokyklų bei akademijų ir neaišku, kur nusėsta į didįjį futbolą neprasimušę jaunuoliai. Siūlyčiau mėgėjams pradėti dirbti su akademijomis. Jei 18-mečiai neprasimuša į profesionalus, sukurti savo laidos mėgėjų komandą, kaip mes su savo  VFM karta įkūrėme Maracanos komandą. Futbolo mokyklos galėtų prisidėti prie to parūpindamos aprangas ar inventorių. Anglijoje akademijos nutraukdamos kontraktus su jaunuoliais pasamdo jiems psichologus, kad išėjimas iš didžiojo futbolo būtų mažiau jautrus. Taigi, tai irgi būtų kažkokia rūpesčio forma.

Lietuvoje nuolat akcentuojama, kad labai svarbus futbolo masiškumas. Todėl reiktų užkrėsti meile futbolui, kad vieni pasuktų į profesionalų, kiti – į mėgėjų futbolą. Daug garsių Vilniaus mėgėjiškų futbolo klubų mirė arba merdėja – Prelegentai, Užupis, Ozas. Nes nueinanti karta pasensta, tampa nekonkurencinga, o jaunoji nubyra nesugebėdama integruotis. Daugelis nenori, arba neturi motyvacijos imtis iniciatyvos kuruoti mėgėjų komandas. Bet net nebandė. Pabandytų metus, kitus ir pamatytų, kad nieko tame sudėtingo nėra.“