„Sveiks Valio“ nuotrauka

 

515 oficialių sužaistų rungtynių per 15 nenutrūkstamų sezonų (1968-1983 m.). Vienas garsiausių Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjų Kęstutis Latoža paliko ryškų įspaudą klubo istorijoje ir užsitarnavo legendos statusą.

Praėjusią savaitę K. Latožas kartu su buvusiais bendražygiais dalyvavo iškilmingoje „Žalgirio“ 75-mečio šventėje sostinės Rotušėje. Čia susirinko gausus būrys buvusių futbolininkų ir trenerių, savo laiku gynusių „Žalgirio“ garbę.

„Labai smagus vakaras. Malonu susitikti su senais draugais ir pasidalinti prisiminimais. Su vienais matomės nuolat, su kitais rečiau, treti gyvena kituose miestuose ar užsienyje. Todėl buvo smagu visiems vėl susibėgti į krūvą“, – VRFS sakė K. Latoža, kuris taip pat treniravo legendinį Vilniaus klubą bei šalies rinktinę.

– Treneri, visai neseniai džiaugėmės, kad entuziastai išsaugojo „Žalgirį“ ir neleido jam išnykti, o per dešimtmetį klubas padarė didžiulį progresą. Maloniai nustebino žalgiriečių patekimas į UEFA Konferencijų lygą?

– Be abejonės. Tegul tai ne pats stipriausias europinis klubų turnyras, bet ir į jį mažų valstybių klubai ne taip dažnai prasimuša. Nauda visokeriopa – tiek sportinė, tiek finansinė, tiek žinomumo tarptautiniu mastu. Man norisi šiek tiek apgailestauti dėl mažo žaidžiančių lietuvių kiekio komandoje, tačiau jie pralaimi konkurencinę kovą užsieniečiams – nieko nepadarysi. Juk Europoje galioja laisvas darbo rinkos judėjimas. Futbolas ne išimtis ir draudimas ar limitais neužsiimsime.

– Po pagerbimo su kolegomis vykote į stadioną stebėti Lietuvos ir Farerų Salų rinktinių rungtynių. Nusivylėte?

– Stadione šventiška atmosfera pasibaigė. Visi tikėjomės pergalės. Bet mūsų žaidimas... Jis toks sunkus, neišraiškingas. Neturėjome gerų momentų ir atrodė, kad Farerų rinktinei pergalė labiau reikalinga. Pasigedau mūsiškių agresyvumo puolime. Naujam treneriui pirmos rungtynės nepavyko. Bet stebuklų nebūna, reikia ilgalaikio kryptingo darbo.

– Įstrigusi kažkada jūsų ištarta frazė apie tai, kad mūsų rinktinė – „puiki“ vieta treneriui nusisukti sprandą. Ar šiais laikais rinktinės treneriai tampa pasmerkti?

– Sirgaliai reikalauja pergalių, geresnio žaidimo. To negauna, todėl atsiranda kritika, daug negatyvo. Tada keičiami treneriai, bet dėl dažnų keitimų tos permainos greitai neateis. Reikia kantrybės. Aš suprantu šią rolę išbandžiusius trenerius, nes pats joje buvau. Bet visi žinome, kad viską keičiantys žmonės su burtininko lazdele būna tik stebuklinių pasakų knygose. Mūsų rinktinės žaidėjai savo klubuose nėra lyderiai, net A lygoje jie nublanksta prieš legionierius. Futbolininkams reikia daugiau praktikos, kad vestų rinktinę. Čia jau – strateginis klausimas, problema.

– Dirbote Vilniaus futbolo mokykloje iki jos išformavimo. Kaip sekasi jūsų treniruotai kartai?

– Atėjęs į VFM treniravau 2003-2004 metų gimimo berniukus. Nemažai tų vaikų vis dar žaidžia futbolą, o iš ryškesnių išskirčiau Motiejų Burbą, kuriam pavyko užsikabinti „Žalgiryje“. Jaunių ir jaunimo futbolas specifinis. Baigdami mokyklą, jaunuoliai pradeda galvoti apie būsimą gyvenimą, studijas, darbą, kiti išvyksta į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo – įvyksta nemažas nubyrėjimas. Arba apskritai pasiima „kūrybines atostogas“ mėgindami atrasti savąjį pašaukimą. Manau, tai patvirtintų daug kolegų. Futbolas nėra lengva sporto šaka. Čia pasitaiko sunkių traumų, tenka ir po balas ar purvą pabraidžioti nepalankiu oru. Ne visi atlaiko.

Vokiečiai tvirtina, kad iš klubų jaunių komandos vidutiniškai vos 2 žaidėjai prasimuša į profesionalų futbolą ir tai laikoma labai geru rodikliu. Gal toks nedidelis produktyvumo procentas ir verčia perspektyvius jaunuolius bei jų tėvus permąstyti planus, pasirinkti kitą gyvenimo kelią, studijas? Juk sportininko karjera trumpa.

Pamenu, kai mano tėvelis žaidė „Žalgiryje“, visaip bandė atkalbėti nuo noro lankyti futbolą. Su mama ragino studijuoti, siekti profesijos, sakė, kad iš futbolo nepragyvensiu. O jei ankstyva trauma – niekam nebūsiu reikalingas ir karjera baigta. Nebuvo jokių socialinių garantijų. Vedė į plaukimą. Ačiū jam – bent plaukti gerai išmokau. Tačiau man visada pirmoje vietoje buvo futbolas. Buvau užsispyręs ir savo pasiekiau – „Žalgiryje“ atžaidžiau 15 metų.

– Ar galime pakeisti liūdną mūsų futbolo situaciją?

– Pasakysiu iš savo patirties: kai su Algimantu Liubinsku dirbome Vilniaus sporto internate, vyko labai gera konkurencinė kova su Panevėžiu. Ir gerų futbolininkų daug išugdėme. Tokios internatų sistemos, mano manymu, dabar labai reiktų. Panašiu principu dirbama kai kuriose užsienio šalyse. Ten jauni futbolininkai kartu gyvena, mokosi, du kartus per dieną treniruojasi, gauna visą reikiamą aprūpinimą. Toks modelis suteikia savybes, kurių neduoda paprasta futbolo mokykla – ugdo asmenybę ir charakterį, fizinį pasirengimą ir techninius įgūdžius, ko mums dabar labai trūksta. Mūsų futbolininkai kovoja – negali jiems priekaištauti. Bet neužtenka fizinių ir techninių savybių, sprendimų priėmimo greičio ir neatlaikius tokio tempo, vienu ar kitu momentu ateina skaudi, bet logiška rungtynių baigtis.

Ar galime tai pakeisti? Galime. Privalome visi kartu ieškoti išeičių. Daugiau kantrybės, optimizmo ir kaip nors išjudinsime šitą akmenį. Kritika irgi gerai, ji būtina. Tačiau jei kritika padėtų – pagal tai, kiek juos išliejame, tikriausiai jau būtume sužaidę Europos čempionate ir pakovoję dėl aukščiausių vietų.

fkzalgiris.lt nuotrauka