Pavasarį nervingai laukėme naujienų iš Švietimo, Mokslo ir Sporto bei Sveikatos Ministerijų – visos III lygos komandos veržėsi į stadionus ir nekantravo pradėti naują sezoną. Sezonas prasidėjo vėliau, gegužės pabaigoje, o finišavo besibaigiant spaliui.

Tai buvo jubiliejinis, 10-asis VRFS III lygos sezonas, kuris nepaisant pandeminių iššūkių, praėjo sklandžiai.

Po sezono – tradicinė III lygos dalyvių pasirodymo apžvalga. Antroje jos dalyje – žvilgsnis į 1-8 vietas užėmusias komandas ir jų džiaugsmus bei rūpesčius.

 

8. FKS UKMERGĖ. 7-3-10, 32:38, 24 tšk.

Lūkesčiai. Pernai laimėję III lygos bronzą, šį sezoną Ukmergės futbolininkai pasitiko su atsargiu optimizmu. Sunerimti vertė faktas, kad komandos įvarčių mašina Tomas Bielickas paliko FKS ir persikėlė į Atakos komandą. Pirminis tikslas buvo patekti į aštuonetą, o toliau – bus matyti.

Sezonas. Likusi be T. Bielicko, FKS Ukmergė įvarčių bado nejautė: pernai mušė po 1,75 įvarčio, šiemet – po 1,60. Tačiau gynyba galėjo būti geresnė, švelniai tariant. Dešimtasis sezonas III lygoje Ukmergei buvo vienas sunkiausių. Ne pirmą kartą sunkiai įsibėgėjo (4 rungtynės – 3 taškai), vėliau šovė į viršų, bet labai greitai ėmė leistis žemyn.

Komandos kapitonas Igoris Krasinas sakė, kad žaidėjų galvose ir mintyse sezonas pasibaigė po to, kai buvo užsitikrinta vieta Top-8. Ir sunku būtų ginčytis nes aštuoneto riba FKS tapo ir šių metų galimybių riba.

Aukštyn. Iš karto po Joninių FKS Ukmergė galingai atsispyrė ir per 6 rungtynes nuraškė 16 taškų. Po 10 turų jie puikavosi 4-ąja pozicija turnyro lentelėje, o tai buvo aukščiausias komandos sezono taškas.

Žemyn. Laikotarpis nuo rugpjūčio pabaigos ir visas rugsėjis. Kai labai reikėjo taškų, FKS tiesiog nuleido padangas ir per šią 6 mačų atkarpą jie galėjo pasigirti tik 2 lygiosiomis. Tuo komandos ambicijos šiemet ir baigėsi.

Lyderis. Kai Ukmergę paliko įvarčių mašina T. Bielickas, nerimauta dėl atsivėrusio vakuumo puolime. Bet pakaitalas išėjusiam lyderiui jau buvo paruoštas. Pernai žemiausiame SFL divizione su Ukmergės B komanda varžovus šiurpinęs Giedrius Vaivada puikiai adaptavosi III lygoje ir užpildė paliktus T. Bielicko batus. Šį sezoną Giedrius įvarė 17 įvarčių – daugiau nei visa likusi komanda kartu sudėjus (15). G. Vaivados įvarčių trūko tik rudens rate, kai visa komanda krito į duobę.

X faktorius. Namuose ir sienos padeda? Nepadeda, jei esi Ukmergės komanda. Varžovai pas juos važiuodavo maždaug valandą, bet prastas namų aikštės pranašumo efektyvumas virto tuo faktoriumi, neleidusiu FKS užimti aukštesnės vietos. Ukmergės komanda namie sužaidė 10 rungtynių, laimėjo 4, lygiomis baigė 2 ir pralaimėjo 4. Savame stadione surinkti vos 46,7 proc. galimų taškų – labai kuklūs raudonai juodų skaičiai.

Komentaras. FKS kapitonas I. Krasinas: „Sezonas išėjo dvejopas. Pirma jo dalis gera, o po to – labai blogai. Komandos branduolys sensta, todėl kiekvieną sezoną tampa vis sunkiau. Noras irgi netrykšta fontanais. Tai yra problema, o problemas būtina spręsti. Sėsime su visa valdžia ir ieškosime atsakymų į nemalonius klausimus. Bent gerai, kad jaunimas gavo šansą. Pamatėme, kad jau dabar gali papildyti komandą.“

 

7. AFK. 7-6-7, 26:31, 27 tšk.

Lūkesčiai. 2020-ųjų sezoną Alternatyvus klubas iki paskutinio turo balansavo ties išlikimo riba. Pasirodymas buvo nuviliantis, tad šiemet tikslas buvo įrodyti, kad tokios sudėties komanda verta vietos Top-8 grupėje.

Sezonas. Pagal užimtą poziciją laipteliu aukščiau nei pernai, pagal rezultatų kritimo kreivę – irgi labai panašiai. Bet futbolo kokybės prasme šiųmetinis sezonas nesulyginamas su pernykščiu. AFK'ai tapo rimta jėga III lygos aikštėse ir treneris Darius Navikas pripažino, kad žingsnis į priekį žengtas. Žingsnio tikėtasi platesnio, bet bent jau Top-8 pasiektas.

Aukštyn. Ikisezoninėse rungtynėse AFK gynyboje švilpavo vėjai (3 mačai – 11 praleistų įvarčių). Padrikos buvo ir atidarymo rungtynės su Medžiais (2:2). Tačiau vėliau AFK'ai savo gynybą sucementavo nepriekaištingai. Per visą pirmąjį varžybų ratą jie praleido viso labo 10 įvarčių – geriau gynėsi tik tie patys Medžiai.

Žemyn. Kartu su Ukmergės komanda rudens rate tarsi varžėsi, kurie pasirodys prasčiau. Šioje garbės nedarančioje netiesioginėje kovoje AFK turėjo ryškų pranašumą, bet nuotaiką pataisė pergalė paskutiniame ture prieš Širvintų VGTU-Vilkus.

Lyderis. „Sūnus paklydėlis“ Augustas Trinkūnas po poros metų stažuotės Margiryje į AFK grįžo ne statisto vaidmeniui atlikti. Kaip visada užtikrintas Augusto žaidimas aikštės viduryje, ramybė ir kamuolio kontrolė buvo tai, ko pernai jiems labai trūko. Šiemet A. Trinkūno indėlis į AFK žaidimą – 7 įvarčiai ir 2 rezultatyvūs perdavimai.

X faktorius. AFK turėjo kozirį, kurį iš rankovės išsitraukdavo labai retai. Buvęs Lietuvos rinktinės ir Vilniaus „Žalgirio“ gynėjas Georgas Freidgeimas su AFK marškinėliais sužaidė vos keletą rungtynių, bet per jas būdavo pastebima figūra aikštėje. AFK žada kitiems metams išsaugoti savo branduolį. Jei jame bus ir rungtynes dažniau lankys Georgas – mums visiems tik įdomiau.

Komentaras. Treneris D. Navikas: „Rudens ratas nenusisekė, bet sezoną vertiname pozityviai: susiformavo pakankamai stabilus komandos branduolys, įrodėme, kad galime konkuruoti su stipriausiomis lygos komandomis. Nuotaikos komandoje geros tiek per rungtynes, tiek po jų. Taisytinų dalykų visada bus. Dabar tikimės išlaikyti kolektyvą, pasipildyti keliais naujais veidais ir kitais metais žengti dar vieną žingsnį į priekį.

Žvelgiant atgal manyčiau, kad mūsų prasta atkarpa nuo rugpjūčio mėnesio buvo užprogramuota jau gegužę, kai keli žaidėjai patyrė ilgalaikes traumas, plius panašiu metu paaiškėjo, kad kelių kitų traumos rimtesnės, nei manyta.

Didelis pliusas, kad rinkome į rungtynes stabilią sudėtį, starto sudėtyje keisdavosi vienas ar du žaidėjai, tačiau retai kada surinkdavome į rungtynes daugiau nei 14 žmonių. Sezono eigoje dėl atostogų, traumų ar kitų priežasčių nedalyvaujant pagrindiniams žaidėjams susidūrėme su problemomis ir rezultatai krito, o paleidus progą kovoti dėl medalių – krito ir motyvacija. Sudėjus viską, gavosi tokia serija. Manau, kad visų komandų vadovams didelis galvos skausmas yra žaidėjų traumų ir atostogų tema. Todėl tiek savo, tiek kitoms komandoms iš anksto linkiu kuo mažiau traumų kitą sezoną.“

 

6. ELEKTRĖNŲ VERSMĖ. 9-2-9, 47:37, 29 tšk.

Lūkesčiai. Kiekvieną pavasarį Elektrėnų klubo lūkesčiai būna labai panašūs. Versmė mažiausiai tikisi kovoti dėl medalių, o palankiai susiklosčius aplinkybėms – paklibinti taip trokštamą 1-ąją vietą. Nors šiemet į savo gretas įliejo nemažai jaunimo, Versmė medalinių ambicijų atsisakyti neketino. Bet prizinės vietos trys, o pretendentų bent du kartus daugiau, todėl natūralu, kad kažkam tenka nusivilti.

Sezonas. Jau pirmosiose rungtynėse patirtas apmaudus pralaimėjimas FC Vovai ir prastas susirinkimas tapo pirmuoju pavojaus skambučiu šiai komandai. Prasto susirinkimo bėdos Versmės trenerį Romą Ščiuką kankino viso sezono metu. Vos Versmė prisivydavo lyderius, tuoj sekdavo vienas ar keli pralaimėjimai, vėl nustumdavę juos nuo potencialios prizininkų pakylos.

Aukštyn. Vasarą neįtikėtinu rezultatu 15:0 sutriuškinta Teros ekipa žymėjo sezono rezultatyvumo rekordą. O įveikusi keturis žemesnio kalibro varžovus paeiliui rugsėjo mėnesio viduryje Elektrėnų komanda realiai pretendavo į medalius. Tada dar niekas neįsivaizdavo, kad sezonas bus užbaigtas penkių nesėkmių serija.

Žemyn. Spalis buvo toks prastas, kad tik dėka anksčiau surinktų taškų Versmė sugebėjo nenukristi žemiau 6-os pozicijos. Nors ir ji, vargu, ar teikia kokį nors džiaugsmą. Po vieno kito pralaimėjimo krito komandos narių motyvacija, nusiteikimas ir tada prasidėjo. Paskutinėse rungtynėse su VGTU-Vilkais apskritai numota ranka bei nesusirinkta, o gautas techninis pralaimėjimas vainikavo visą Elektrėnų klubo krachą.

Lyderis. Komanda pasižymėjo lygia sudėtimi ir skirtingu metu joje iššaudavo tai Aringas Streckis, tai Edvinas Mučinis, o rezultatyviausiu Versmės žaidėju tapo Nikita Juščenko. Šį sezoną Nikitos skaičiai buvo solidūs. Jis įmušė 10 įvarčių ir dar 4 sykius asistavo komandos draugams.

X faktorius. FKS Ukmergė 2021-ųjų sezoną nepasinaudojo namų pranašumu, o kita rajono komanda Versmė tokios galimybės realiai net nelabai turėjo. Elektrėnų SM stadionas ypač jautrus gamtinėms stichijoms. Po smarkaus lietaus aikštės kokybė tampa apverktinos būklės, tad prieš svečius netenki namų aikštės pranašumo. Dažnai Versmės namų rungtynes gelbėjo Širvintos ar Kaišiadorys. O Elektrėnuose šiemet iš viso įvyko vos šešerios III lygos rungtynės. Per jas šeimininkai sukaupė 10 taškų.

Komentaras. Komandos treneris R. Ščiuka: „Sezoną vertinu teigiamai, nes prieš jį žinojome, kad retai turėsime keletą svarbių žaidėjų. Todėl tiesiog ėjome kovoti ir tiek, kas tikrai pavyko. Komanda įsižaidė ir rezultatai tikrai buvo geri. Ir prasidedant antram ratui galėjome kovoti dėl visų vietų. Deja, tuomet kažkas nutiko ir daug kas atsainiai pažiūrėjo į susirinkimą, todėl dabar turime tai, ką turime.

Kitais metais reikia atsinaujinti ir atsišviežinti, kad komandoje būtų tie, kurie nori žaisti. O apskritai sakau ačiū visoms komandoms už kovą aikštėse, sveikinimai prizininkams ir iki kitų metų.“

 

5. ŠIRVINTOS/VGTU-VILKAI. 12-1-7, 47:29, 37 tšk.

Lūkesčiai. Prieš sezoną Širvintos oficialiai nedeklaravo jokių tikslų išskyrus tai, kad rudenį norėjo būti pajėgiausiųjų komandų grupėje. Tačiau buvo akivaizdu – reguliariai besitreniruojantis ir fiziškai gerai pasirengęs Širvintų jaunimėlis su treneriu Giedriumi Barevičiumi gali patriukšmauti III lygoje.

Sezonas. Permainingas ir emocingas. Trys pralaimėjimai starte buvo labiau atsitiktinumas nei tendencija – vėliau VGTU-Vilkai galingai spurtavo, pasiekdami 10 pergalių seriją. Po pirmo rato jie laikyti realiais pretendentais į titulą. Bet rudenį širvintiškiai lengva ranka išbarstė viską, ką buvo sukaupę. Susikaupimo, motyvacijos stoka sugadino reikalus. Pirmenybių pabaigoje dar turėjo realią galimybę užkabinti bronzą, bet ją palaidojo apmaudus pralaimėjimas AFK komandai.

Aukštyn. Vasarą atrodė, kad VGTU-Vilkų sustabdyti negali niekas. Jie iškovojo 10 pergalių paeiliui ir vienu metu ėmė šnairuoti į absoliutų VRFS rekordą, prieš aštuonerius metus fiksuotą TAIP komandos (16 pergalių).

Žemyn. Viskas, kas nutiko nuo rugsėjo vidurio. Kai atsirado realūs šansai iškovoti titulą, Širvintų komanda lemiamame rudens rate per 7 turus surinko vos 7 taškus. Kas tuomet nutiko žaidėjams, rasti atsakymą buvo sunku ir Vilkų treneriui G. Barevičiui: „Negalėčiau skųstis, kad susirinkimas rudenį prastėjo – jis viso sezono metu buvo optimalus, turėjau, iš ko rinktis. Per tą įspūdingą pergalių seriją buvo ir sėkmės faktoriaus, kai ištraukdavome pergalę paskutinėmis minutėmis. Bet vėliau ta sėkmė, kai jos labai reikėdavo, ne kartą nusisukdavo.“

Dar labiau savo reikalus VGTU-Vilkai susigadino nesėkmingai žaisdami Širvintų stadione rudenį. Namie jie pralaimėjo Granitui, Medžiams, su Navigatoriais sužaidė lygiosiomis ir traukinys nuvažiavo.

„Prieš Navigatorius galėjome laimėti, bet ten buvo tokių keistų teisėjų sprendimų.. Apie teisėjavimą nenoriu kalbėti. Per kitas rungtynes irgi pridarėme vaikiškų klaidų, atsikirtimų, varžovams pridalinome dovanų. Bet kai nori, pasiteisinimų rasi visur. O šiuo atveju labiausiai kalti esame patys“, – pareiškė G. Barevičius.

Lyderis. Gal G. Barevičius nesutiktų, bet būtent jis buvo pagrindinis VGTU-Vilkų lyderis šį sezoną. Trenerio indėlį į Širvintų rezultatus pažymi ir patys komandos žaidėjai, ir jų varžovai. Iki pilno pasisekimo šiemet pritrūko tik medalio, bet tai bus motyvacija kitam sezonui. Aikštėje komandos lyderiais buvo Lukas Žukauskas (10 įv.), žaidimo aukštesniame lygyje patirties turintis Kirilas Levšin (8) ir Arnoldas Baulin (7).

X faktorius. Širvintose šiemet buvo galima matyti tam tikrų profesionalumo užuomazgų. Atsirado futbolui neabejingas komandos rėmėjas, turintis aiškią viziją pakelti miestelio futbolą į aukštesnį lygį ir ateityje žaisti aukštesniame divizione. Komandos nariai reguliariai rinkosi į kryptingas ir orientuotas treniruotes, o po sėkmingų rungtynių sulaukdavo simbolinio materialinio paskatinimo. Šie faktoriai lėmė, kad VGTU-Vilkai susilipdė į darnų susižaidusį kolektyvą, kuris įrodė, jog buvo vertas prizinės vietos.

„Dėl 1-os vietos nežinau, kadangi nors ir buvo gera atkarpa sezono viduryje, labai jau prasta jo pradžia ir pabaiga. Bet tos rungtynės su AFK, kai viskas buvo mūsų rankose... Labai stipriai nuliūdino. Varžovai susirinko prastai, tačiau mes sužaidėme labai blogai, taip palaidodami visą sezoną. Realiai galėjome gražiai ir garbingai pasiimti 3 vietą“, – nusivylimo neslėpė G. Barevičius.

Komentaras. Komandos atstovas Haroldas Kerušauskas: „Rudens ratas buvo visiška priešingybė to, ką matėme pradžioje. Komanda nusėdo, galbūt pervertino savo jėgas, į aikštę eidavo su išankstine nuostata, kad laimės. Tai ir kišo koją. Labiausiai tai atsispindėjo per rungtynes su AFK. Gavome gerą pamoką, kad nusiteikimas ir motyvacija prieš rungtynes yra stiprus ginklas.

Tad lyginant su pirmu ratu, pritrūko charakterio, pamiršome, kad esame vilkai. Šiek tiek ir sėkmė apleido. Išbarstyti taškai galėjo garantuoti medalius. Debiutantams 3 vieta būtų labai solidus pasiekimas, o dabar viską galime vertinti kaip fiasko, nes sau kėlėme tikslą būti Top 4. Mano įsitikinimu, dabartinė pozicija neatspindi realaus komandos potencialo, todėl patys kalti.

Tačiau asmeniškai džiaugiuosi komanda, turėjome gerą sezoną, buvo puikių ir įsimintinų pergalių. Pakėlėme sau kartelę, o kitos komandos apie mus kalbėjo teigiamai ir Vilkus vertino kaip stiprų varžovą. Tuo pačiu tapome dar labiau patrauklesne komanda. Tad toliau tęsime savo darbus.“

 

4. FK NAVIGATORIAI. 11-5-4, 47:22, 38 tšk.

Lūkesčiai. Per tris pastaruosius sezonus Navigatoriai III lygoje laimėjo visų trijų spalvų ir prabos medalius. Prasidedant šiam sezonui, komandos tikslai buvo aiškūs – pratęsti prizinių vietų seriją.

Sezonas. Navigatoriai buvo viena geriausiai sukomplektuotų komandų. Prie praėjusio sezono sudėties branduolio puikiai pritapo naujokas Marius Linkevičius, o pozicija vartuose buvo reguliariai rotuojama tarp dviejų elitinių vartininkų Pauliaus Grybausko ir Tado Simaičio. Patikima gynyba ir disciplina virto Navigų stiprybėmis. Iš titulo lenktynių pasitraukė anksti, o sezono finiše nutiko kita nelaimė – iki bronzos pritrūko 1 taško.

Aukštyn. Geras pasirengimas sezonui inspiravo solidų Navigatorių startą pirmenybėse. Kol kiti sprendė savo problemas, Navigai startavo 5 pergalėmis iš 6 galimų. Po 11 turo Navigatoriai buvo tapę lygos lyderiais, bet šiose aukštumose išsilaikė labai trumpai.

Žemyn. Kaip po paskutinio turo išsireiškė Navigatorių kapitonas Kęstutis Maželis – medaliai tai bonusas, kurį gauni, arba ne. Šį kartą negavo ir priežasčių galima rasti daug. Bet tikriausiai galima besti pirštu į rudens atkarpą, kai per tris mačus su Granitu, Medžiais bei VGTU-Vilkais buvo pasitenkinta tik 2 taškais.

Lyderis. Sunku išskirti vieną konkretų žmogų. Iš etatinio Navigatorių įvarčių mušėjo Modesto Bajoriūno lyderio naštą užtikrintai perėmė Paulius Sakalis, Marius Linkevičius ir Dariušas Jankovskis. Šis trio drauge komandai pelnė 25 įvarčius.

X faktorius. Iš pirmo šešeto komandų visos yra įveikusios ar bent atėmusios taškų iš pastarųjų dviejų sezonų čempiono Margirio, išskyrus Navigatorius. Per šį ir praėjusį sezoną Margiris Navigams liko neįkandamas. Lygoje ir taurėje komandos tarpusavyje susitiko penkis kartus ir visus penkis nugalėjo Margiris. Bendras įvarčių santykis 14:5. O ekstra taškai žaidžiant su čempionais visada įgauna papildomą vertę.

Komentaras. Navigatorių vadovas K. Maželis: „Kas dėl viso sezono, tai kažkur pritrūko sėkmės, kažkur nedabėgome vieno kito metro, kažkur nesusirinkome, kažkur atsipalaidavome, o kažkur buvome tiesiog silpnesni ir viskas susidėliojo taip, kad likome ketvirti, su mediniais medaliais, kuriuos ir reikės patiems pasigaminti.

Apskritai sezonas buvo geras, atkaklus, ir smagus komandoms. Galbūt vasaros savaitgaliai buvo per daug užimti, bet tai lėmė vėlyvas startas. Tikimės, kitais metais situacija stabilizuosis ir į stadionas pajudėsime anksčiau.“

 

3. FK GRANITAS. 12-3-5, 62:27, 39 tšk.

Lūkesčiai. Granitas yra viena stabiliausių III lygos komandų, kurios sudėtis prieš kiekvieną sezoną keičiasi minimaliai. Ir tikslai, anot ekipos vadovų, kasmet būna labai panašūs. Jie apibūdinami lakonišku „Pažiūrėsime“.

Sezonas. Tai, kad Granitas iškovojo trečiąją vietą – nieko sensacingo. Pats scenarijus, kaip buvo pasiekti medaliai, atrodo sensacingas. Ilgą laiką Granitas kotiravosi turnyro lentelės viduryje ar arti lyderių, o ant pakylos užšoko po dramatiško sezono finišo.

Aukštyn. Paskutinės sezono rungtynės su Medžiais. Vieniems žūtbūt reikėjo pergalės kovojant dėl titulo, kitiems netgi ta pergalė negarantavo trečiosios vietos. Nepaisant kukliais laikytų šansų laimėti medalius, Granitas įveikė Medžius 3:2, nors tose rungtynėse nebuvo kažkuo pranašesni už oponentus. Dar po dviejų dienų jie sulaukė palankios naujienos iš kitų rungtynių ir tapo prizininkais.

Žemyn. Vasaros įkarštyje Granito komandai užpakalius vieni po kitų spardė Margiris, Navigatoriai ir Ukmergė. Po šios juodos serijos Granitas buvo atsidūręs kritinėje 8 vietoje. Vėliau netgi teko žaisti žūtbūtines rungtynes su Vova dėl patekimo į Top-8, bet su ta užduotimi susitvarkyta puikiai.

Lyderis. Nieko naujo nepasakysiu pareikšdamas, kad visas Granito žaidimas laikosi ant dviejų banginių – Dariaus Kazubovičiaus ir Žygimanto Kirsio. Abiejų jų nauda ir svarba granitiečių atakose yra vienoda. Šį sezoną D. Kazubovičius įmušė 18 kartų, Ž. Kirsis – 16. Abu drauge sugeneravo 34 Granito įvarčius. Tiek kai kurios III lygos komandos neįmušė netgi per visą sezoną.

X faktorius. Per kito sezono pirmąsias tarpusavio rungtynes su AFK Granito gerbėjų tribūnose turėtų iškilti koks nors padėkos banneris. Jei ne AFK užsispyrimas, Naujoji Vilnia medalių niekaip nebūtų iškovojusi. AFK'ai pademonstravo charakterį paskutinėse savo rungtynėse nukaudami VGTU-Vilkus ir taip nubraukdami pastarųjų bronzines ambicijas.

Komentaras. Žaidžiantysis treneris Jevgenijus Rybakovas: „Rudens ratas mums gavosi daug smagesnis. Bet ne vien dėl rezultatų – pats žaidimas buvo geresnis, smagesnis, pagerėjo atmosfera komandos viduje. Dabar belieka padėkoti AFK kolektyvui, kad gerą mūsų antrą ratą pavertė dar geresniu.“

 

2. FK MEDŽIAI. 13-4-3, 51:17, 43 tšk.

Lūkesčiai. FK Medžiai prieš kiekvieną sezoną yra aiškūs pretendentai į medalius. Pernai sezonas jiems nenuskilo, užimta tik 6-oji vieta, todėl šių metų pavasarį aiškus tikslas buvo sugrįžti ant podiumo.

Sezonas. Jį pradėjo ne optimaliausios būsenos, nes akivaizdžiai stigo susižaidimo, gero fizinio pasirengimo bei kitų per karantiną išgaravusių įgūdžių. Tačiau apart pilkų lygiųjų sezono starte su AFK, įsibėgėjo greitai ir tuoj įsitaisė turnyro lentelės viršuje. Prieš paskutinį turą turėjo galimybių iškovoti čempionų titulą, bet patys pralaimėjo savo rungtynes Granitui, taip atiduodami auksą Margiriui.

Aukštyn. Viso sezono metu FK Medžiai grojo aukšta nata. Buvo dvi 4-5 pergalių serijos, o pirmą pralaimėjimą žaliai balti patyrė tik 9 ture nuo to paties Granito. Tris kartus šį sezoną per vienas rungtynes varžovams siuntė 6 arba 7 įvarčius (kentėjo Trakai, Tera ir AFK).

Žemyn. Paskutiniame ture patirtas pralaimėjimas nubraukė auksines viltis, bet apskritai viso sezono metu Medžiai išvengė duobių, sužaidė stabilų sezoną. Klubo vadovas, tėvas ir treneris Paulius Glosas galėjo pasidžiaugti, jog visą laiką komandos branduolys ateidavo į rungtynes. Tik 14 ture Senvagės stadione Ukmergę pasitiko 12 medžių, todėl ir rezultatas atitinkamas (1:1).

Lyderis. Stiprūs komandiniu žaidimu ir sunku išskirti konkretų lyderį. Pagal įmuštus įvarčius (51) Medžiai lygoje buvo antri, tačiau rezultatyviausi komandoje pasižymėjo tik po 7 kartus (Audrius Bukovskis ir Danielius Šaputko). Ankstesnių sezonų Medžių lyderis Justinas Baltrimavičius šiemet išskirtiniu rezultatyvumu nežibėjo (5 įv.) bet išrašė 7 rezultatyvius perdavimus ir tai – tik pagal oficialią statistiką. Šie faktai byloja, kad Medžiai pirmiausiai stiprūs komandine jėga, o ne asmenybėmis.

X faktorius. Danielius Šaputko ilgalaikę traumą išsigydė ir į aikštę sugrįžo tik pačioje liepos pabaigoje. Sugrįžo efektingai: per 11 rungtynių puolėjas spėjo įmušti 7 kartus ir asistuoti 3 sykius. Žaidžiant pilną sezoną D. Šaputko asmeniniai skaičiai neabejotinai būtų dar solidesni, o komandos taškų kraitis – galbūt didesnis?

Komentaras. Medžių vadovas P. Glosas: „Jei prieš sezoną kas nors mums būtų garantavęs antrą vietą – sutiktume. Juk lyderiaujančios komandos lygoje labai stiprios. Bet prisiminus, kaip žaidėme rudens rate, liko nusivylimas. Gaila, kad nelaimėjome kertinių rungtynių su Margiriu, ten tikrai turėjome visus šansus, galbūt tuomet situacija prieš paskutinį turą būtų susidėliojusi kitaip. Apskritai esu patenkintas komandos nariais, jie gerai rinkosi, buvo kovingi ir motyvuoti. Nusivylimo yra, bet nurimus aistroms galiu pasakyti, kad ir antroji vieta geras rezultatas.“

 

1. A KOMANDA-IFEX MARGIRIS. 15-2-3, 50:23, 47 tšk.

Lūkesčiai. Praėjusio sezono čempionai prieš šio startą atrodė pasisotinę ir kalbėjo, kad nėra žūtbūtinio tikslo vėl laimėti, kad nori smagiai pasižaisti ir t.t. Kitaip tariant, tikslo apginti titulą nekėlė, tačiau niekas nesuprastų, jei Margiris būtų likęs antras ar trečias.

Sezonas. Šį sezoną čempionai susidūrė su aštresniu oponentų pasipriešinimu ir turėjo daugiau konkurencingų rungtynių. Kaip sakė ekipos atstovas Gediminas Paberžis, „Pernai visą sezoną pravažiavome antru bėgiu, o šiemet su Top-8 komandomis teko rimčiau paprakaituoti.“

Aukštyn. Kai labiausiai reikėjo ir kai turnyrinė situacija vertė surimtėti, Margiris susiėmė. 9 pergalių serija sezono finiše – geriausias atsakymas bet kokiems skeptikams dėl šios komandos galimybių būti pirmiems. Prie to daug prisidėjo ir geras komandinis „teambuildingas“, suorganizuotas sezono viduryje pirtelėje kažkokiame Lietuvos užkampyje.

Žemyn. Vasarą nutiko neregėtas dalykas – A komanda-Margiris vieną po kito patyrė du pralaimėjimus prieš Elektrėnų Versmę ir Medžius. Bet panikos ženklais tai nevirto, o kaip tik padėjo susiimti ir perjungti aukštesnę pavarą.

Lyderis. Aivydas Ruškys turėjo galingą sezono finišą ir rudenį demonstravo puikią sportinę formą, primušė įvarčių. Iš viso per sezoną A. Ruškys pasižymėjo 13 kartų. Tomas Mikuckis nenorėjo išskirti aiškaus lyderio Margirio gretose, bet tarp ekipos lyderių galima paminėti ir patį T. Mikuckį dėl lyderio savybių tiek aikštėje, tiek už jos ribų.

X faktorius. Dmitrijus Raksa. Taip, perskaitėte teisingai – būtent D. Raksa suerzino Margirio žaidėjus ir motyvavo siekti pirmosios vietos.

„Manau, būtume ir be to laimėję, bet kai po pirmų tarpusavio rungtynių su Medžiais D. Raksa mums pasakė, kad šiemet geriausiu atveju būsime Top-5 komanda, tada padarėme banketą, aptarėme žaidimą ir išsikėlėme būtent tokį tikslą“, – pažymėjo G. Paberžis.

Komentaras. G. Paberžis: „Prieš sezoną neturėjome užduoties būtinai vėl laimėti 1 vietą, tai savaime atsirado pirmenybių eigoje. Sezonas buvo geras, įdomus. Ir sunkesnis nei pernai, nes teko žaisti daugiau sunkių rungtynių, iškovoti sunkesnių pergalių.“