Prasidėjęs balandžio 21–ąją, šių metų III lygos futbolo sezonas baigėsi spalio 29–ąją. Per kiek daugiau nei pusmetį komandos tradiciškai sužaidė 132 rungtynes.

Šis sezonas priklausė Navigatoriams, kurie už kitas komandas buvo visa galva pranašesni. Pirmasis jų III lygos nugalėtojų titulas pasiektas įspūdingai. Čempionišką šampaną Navigai iššovė likus mėnesiui iki sezono pabaigos, o galutinė 15 taškų persvara prieš persekiotojus klausimų nekelia. Po ilgos pertraukos medalius vėl iškovojo Aktas, o pernykščiai čempionai Ozas liko treti.

Pasibaigus sezonui, atskirai apžvelkime kiekvienos komandos pasirodymą, aptarkime jų vargus ir džiaugsmus. Iš apačios – į viršų.

 

12. Salininkai (16 tšk., įvarčiai – 28:55)

Dar nenuaidėjus pirmam teisėjo švilpukui, Salininkai buvo įvardijami kaip III lygos autsaideriai. Priežastis paprasta – po 2015 metų sezono į IV lygą iškritusi komanda pernai nepelnė tiesioginio kelialapio į aukštesnį lygmenį. Tačiau pasinaudojo atsiradusia proga, kai šios teisės atsisakė aukščiau likusios ekipos.

„Puikiai suprantame, kur einame, kad renkamės sudėtingą kelią ir kad tikrai nebūsime favoritai“, – tuomet sakė Salininkų treneris Pranas Janušauskas.

Jis žinojo, ką kalba. Po lygiųjų pirmosiose rungtynėse su Versme vėliau salininkiečiai pralaimėjo septynis mačus iš eilės ir nusėdo lygos dugne.

Tačiau dėl kovingumo stokos ir noro tobulėti šiai komandai priekaištauti nebuvo galima. Pralaimėjimai slėgė, bet autsaiderių žaidimas palaipsniui gerėjo, gynėjų veiksmai tapo darnesni ir labiau suderinti.

Antrame rate Salininkai iškovojo tris pergales, surinko 10 taškų – visai padorus rodiklis, atsižvelgiant į pavasarį buvusias perspektyvas. Vis tik pakilti iš paskutinės vietos tai nepadėjo.

„Nėra ką ir kalbėti, sezonas nenusisekęs. Tačiau žinojome, kad bus sunku. O kai tęsiasi pralaimėjimų serija, nėra norimų rezultatų, komandai būna dar sunkiau, – po sezono aiškino P. Janušauskas, prisiėmęs atsakomybę. – Kaltas treneris, nes savo darbo neatliko gerai. Ši komanda turi resursų žaisti geriau, reikėjo su ja labiau padirbėti.“

Trenerio nuomone, gilią duobę sezono pradžioje nulėmė bendrų treniruočių ir žaidybinės praktikos stoka.

„Visuomet būna taip, kad silpnesnieji pasitempia tik sezono eigoje ar jo pabaigoje. Turėjome nemažai traumuotų, kentėjome dėl emigracijos. Daug dalykų susidėjo. Na, bet kitais metais vėl bus lengviau“, – apie sugrįžimą į SFL A divizioną jau mąsto P. Janušauskas.

 

11. VGTU–Vilkai (22 tšk., įvarčiai – 42:61)

Buvusios Nerealo, šiemet su VGTU–Vilkų pavadinimu startavusios komandos pavasario ir rudens ratas, kaip tokiais atvejais sakoma, skyrėsi lyg diena ir naktis.

Solidus ir viltingas pasirodymas pavasarį bei realūs šansai kabintis į prizines vietas. Ir visiška neviltis rudens rate, kuriame per 11 mačų sukrapštyti tik 4 taškai.

Sezono priešaušryje Vilkų stovykloje atsargiai buvo užsiminta apie ambicijas siekti medalių. Pusę sezono tai atrodė realu. Bet po antros jo dalies nenorom pelnytas bilietas į žemesnę lygos pakopą.

Tokio fiasko priežasčių reikėtų ieškoti VGTU–Vilkų žaidėjų amžiaus vidurkyje ir veiklose. Studentai ir kitas jaunimas šiaip jau nepasižymi stabilumu ir pareigingumu.

„Nesėkmingas sezonas, nors pirmas jo ratas buvo daug žadantis ir medaliai atrodė realiai pasiekiami. Pagrindiniai mūsų studentai užsieniečiai išvažiavo po studijų pabaigos vasarą. Kiti patyrė rimtas traumas ir vėl prisijungti prie komandos galės turbūt tik žiemą“, – atskleidė VTGU–Vilkų vadovas Haroldas Kerušauskas.

Pasak jo, sezono eigoje komandos sudėtis keitėsi taip radikaliai, kad rudenį neliko bent pusės starto sudėties žaidėjų, kurie tempė Vilkus į priekį pavasarį. Ir susižaidimo stoka, prastas susirinkimas lėmė, kad rezultatai apsivertė aukštyn kojomis.

Paklaustas, kaip kitąmet atrodys VGTU–Vilkai, Haroldas kol kas nieko konkretaus pasakyti negalėjo: „Minčių yra visokių, bet dar anksti kalbėti apie tai, kas bus pavasarį.“

 

10. TEC (22 tšk., įvarčiai – 39:53)

Dar viena į žemesnę pakopą krentanti komanda – ilgamečiai III lygos dalyviai TEC'ai. Galima pacituoti komandos vadovą Donatą Stakauską. Anot jo, „TEC pajėgūs išsilaikyti III lygoje ir galėjo bei privalėjo tai padaryti.“

Kuklūs jie buvo ir prieš sezoną, pirmiausiai kalbėję apie tikslą išsilaikyti sustiprėjusioje ir solidesne tapusioje lygoje.

Tačiau skaičiai ir turnyro lentelė niekada nemeluoja. O jie sako, kad po septynių sezonų III lygoje TEC kitais metais žais IV lygoje, arba SFL A divizione.

„Esame kaip Ričardas Berankis teniso pasaulyje ar „Ferrari“ šių metų „Formulės–1“ varžybose. Atrodo, kad turime viską, ko reikia norint laimėti, tačiau pridarome klaidų ir seka pralaimėjimai“, – filosofavo D. Stakauskas.

Taip ir kankinosi TEC'ai šiemet III lygos stadionuose. Pergalę ar lygiąsias tuoj keisdavo pralaimėjimas ar net keli. Stipri viltis sužibo rugsėjį po trijų pergalių serijos. Bet finišas buvo klaikus: 5 mačai ir 2 taškai.

TEC puolimas toli gražu nebuvo silpniausias lygoje, tačiau jie vis tiek skundėsi prasta progų realizacija. Prie to pridėjus pasikartojančias klaidas gynyboje gauname 10 vietą.

Ir vis dėlto, Donatas į ateitį žvelgia optimistiškai bei turi įkvepiantį pavyzdį: „Optimizmo suteikia šio sezono čempionų pavyzdys. Kažkada Navigatoriai irgi buvo iškritę iš III lygos, tačiau pergrupavo jėgas, atsigavo ir sugrįžę ėmė demonstruoti čempionišką futbolą. Tad kodėl mums to nepakartojus?“

 

9. Alternatyvus Futbolo Klubas (23 tšk., įvarčiai – 24:33)

Spalvingi ir aktyvūs III lygos naujokai ne tik stadione, bet ir už jo ribų programą minimum pasiekė ir vietą mėgėjų elite išsaugojo. Tą pavyko padaryti tik paskutiniame ture, po FK Medžių ir Navigatorių paslaugėlės.

Prieš debiutinį sezoną kalbintas AFK vadovas Edvardas Čyvas šnekėjo atsargiai, lyg pasverdamas kiekvieną žodį ir prisipažino, kad nelabai žino, ko tikėtis III lygoje.

Iš pradžių ir komandos žaidėjai nelabai suprato, kur pateko. Todėl atsainus požiūris ar maksimalaus susitelkimo ir kovingumo stoka lėmė ne vieną skaudų pralaimėjimą minimalia persvara.

Naujokų lūkesčiai tikrai buvo didesni nei 9–oji vieta, bet teko susitaikyti su tuo.

E. Čyvas nepamiršo padėkoti Medžiams ir Navigatoriams, nepristigusiems motyvacijos paskutiniame ture ir taip padėjusiems jiems išlikti lygoje.

O savo komandos pasirodymą Edvardas vertino kritiškai: „Prastokai. Po pirmo rato turėjome šansų būti pirmame penkete, o pabaigoje vos išsikapstėme.“

Pirmame rate AFK surinko 14 taškų, kas atrodė visai neblogas rodiklis. Tačiau rudenį pridėjo tik 9 taškus, o paskutiniuose 7 turuose pergalės jausmo apskritai nepatyrė.

„Mums trūksta patirties ir reikėjo gauti nemažai antausių, kad suprastume svarbiausius dalykus III lygoje“, – pažymėjo E. Čyvas.

Vis tik galima manyti, kad kitą sezoną AFK čia atrodys kur kas solidžiau.

 

8. FKK Spartakas (27 tšk., įvarčiai – 27:30)

Jie galėjo finišuoti penkti, tačiau liko tik aštunti. Pirmame rate jie surinko 9 taškus, antrame – 18. Toks buvo vienas labiausiai banguotų Ukmergės FKK Spartako sezonų.

Prasidėjo viskas nesėkmių virtine ir po 7 turų komanda dar nebuvo pasiekusi nė vienos pergalės. Pagrindinė tokios krizės priežastis buvo žmogus vardu Tomas Bielickas. Pernai 25 įvarčius sukalęs puolėjas išėjo į II lygą ir po savęs paliko didelę skylę puolime.

„Bielicko sindromas“, – taip perpus prastesnį puolimą nei pernai pavadino FKK Spartako vadovas ir kapitonas Igoris Krasinas.

Ir tokiu būdu 2017 metais geriausią savo rezultatą pasiekusi ir III lygoje sidabrą iškovojusi komanda šiemet smigo į 8 vietą, o vienu metu netgi turėjo domėtis, kokia situacija kovoje dėl išlikimo.

„Po nesėkmingo pirmojo rato 8 vieta mums būtų atrodžiusi patraukliai, bet po spurto antrame privalėjome kilti į 5 poziciją. Nors ir negauni medalių, bet 5 vieta daug mielesnė, nei 8 ar 10. Turėjome išspausti maksimumą“, – apgailestavo I. Krasinas.

Skirtingus pasirodymus abiejuose pirmenybių ratuose jis aiškino taktiniai perstumdymais: „Aš buvau iš vidurio pastumtas į kraštą, o vietą viduryje užėmė nuo solo pakilęs Kostas Fijalkauskas – per didelė prabanga tokį žaidėją laikyti ant suolo. Ir tiek tereikėjo, kad atakos taptų aštresnės, radome būdų bent iš dalies kompensuoti praradimus puolime.“

Ir vis dėlto, Ukmergei apmaudu, kai komanda su antra pagal patikimumą gynyba turnyro lentelėje liko tik aštunta.

„Su tokia gynyba turėtume kovoti dėl medalių, bet viską lėmė prastas puolimas. Kai mus paliko Tomas, kurį laiką nežinojome, kaip įmušti ir visą pirmą ratą praleidome ieškojimuose“, – sakė Igoris, su komanda netrukus nersiantis į Ukmergės salės futbolo kovas.

 

7. Elektrėnų Versmė (28 tšk., įvarčiai – 40:48)

Dar vieni III lygos debiutantai pasirodė sėkmingiau nei AFK ir finišavo dviem pozicijomis aukščiau.

Kokiais lūkesčiais buvo dalinamasi komandos viduje prie sezono starto linijos?

„Mūsų ekipos tikslai visad aukščiausi, į kiekvienas rungtynes einame laimėti. Juk ne veltui laimėjome tris SFL turnyrus iš eilės. Žinome, kaip bus sunku III lygoje. Tačiau vyrai tikrai bus pasiruošę“, – tuomet ryžtingai kalbėjo Versmės vadovas ir treneris Romas Ščiuka

Sezonas prasidėjo gerai (9 taškai per 5 rungtynes), bet vėliau jo viduryje buvo įkrista į duobę, po kurios nuplaukė iliuzijos pakovoti dėl aukštesnių pozicijų.

Vis tik naujokai šiemet galėjo pasigirti nugalėję tokius III lygos banginius, kaip Granitas ar FKK Spartakas (du kartus), o pirmenybes apskritai baigė su skambučiu, 5:1 nušluodami Ozą.

„Įspūdžiai po pirmo sezono geri. Smagi lyga, čia vyrauja gera kova, – sakė R. Ščiukas. – Užimta pozicija iš esmės nenuliūdino. Tik šiek tiek apmaudu dėl prarastų taškų sezono pabaigoje žaidžiant su TEC. Tada pirmaudami 3:0 sugebėjome sužaisti lygiosiomis. Pridėjus šiuos prarastus taškus, būtume penkti. Ir tokia pozicija būtų tikrai gera.“

Beje, nors komanda yra iš Elektrėnų, šiemet dėl įvairiausių aplinkybių savo mieste sužaidė tik 5 namų rungtynes iš 11. Dažniausiai „namais“ tapdavo Fanų stadionas.

 

6 Kaišiadorių Baltai (28 tšk., įvarčiai – 31:47)

Baltų komandą galime vadinti maloniu šio sezono atradimu. Išimtinai vietiniais žaidėjais besiremiantys kaišiadoriškiai sugrįžo į III lygą ir tapo tvirtais jos vidutiniokais.

Praėjusią žiemą Baltai visą dėmesį buvo sutelkę ties salės futbolo kovomis. Ten pateikė netikėtumą, iškopdami į Lietuvos taurės finalą. Dėl to kentėjo didysis futbolas, nes komanda į lauko sezoną žengė taip ir nesužaidusi nė vienų draugiškų rungtynių.

Iš pradžių tai atsiliepė rezultatams, bet nuo vasaros pradžios Kaišiadorių komanda įsižaidė ir iki sezono pabaigos stabiliai rinko taškus.

Baltų atstovas Andrius Jankauskas sezoną vertino palankiai: „Kadangi žaidėme banguotai, 6 vieta yra neblogas rezultatas, atėję iš žemesnės lygos, sugebėjome čia įsitvirtinti. Tai svarbiausia.“

Jų neišmušė iš ritmo ir tai, kad dėl namų stadiono rekonstrukcijos teko žaisti Žiežmarių miestelyje, kur vejos kokybė buvo ne iš gerųjų.

Baltams teko patirti ir kelis labai skaudžius pralaimėjimus (0:4 Granitui, 0:5 Medžiams, 0:9 Navigatoriams), o tai subjaurojo bendrą įvarčių santykį.

„Geriau sužaisdavome tada, kai pavykdavo drausmingai laikytis rungtynių plano. Turime skirtingų tipų žaidėjus. Vieni ypatingai kovingi ir atsakingi, kiti techniški ir individualiai stiprūs. Kartais nelengva tarp jų atrasti balansą. Todėl rezultatai ateidavo tik tuomet, kai pavykdavo sužaisti tiksliai ir drausmingai“, – pasakojo A. Jankauskas, pasidžiaugęs, kad Baltai neturi „legionierių“. Visi komandos nariai kilę iš Kaišiadorių ir treniravosi pas trenerį Romą Jankauską.

„Kartais teko remtis netgi 15–17 metų jaunuoliais, turinčiais mažai patirties. Taigi, mums tai buvo „susicementavimo“ sezonas. Manau, kad pavykęs“, – apibendrino A. Jankauskas.

 

5. Granitas (29 tšk., įvarčiai – 27:32)

Laikai, kai Granitas III lygoje kaudavosi dėl aukščiausių vietų ir apdovanojimų, po truputį tampa istorija. Pereinamąjį laikotarpį išgyvenanti komanda visą sezoną turėjo problemų su sudėtimi ir buvo priversta spragas kamšyti jaunais dublerių komandos žaidėjais.

Ir šioje vietoje galima prisiminti žaidžiančiojo trenerio Jevgenijaus Rybakovo prieš sezoną išsakytus žodžius, kurie tapo pranašiškais: „Surinkdami pajėgiausią sudėtį tikrai kovotume dėl medalių. O jei vėl ateis po 10–11 žmonių, liksime per vidurį.“

Nuojauta pasitvirtino. Ir po sunkaus sezono Jvegenijus kalba atvirai: „Atsižvelgus į tai, kaip rinkomės rudens rate, kai negalėjome išsiversti be jaunimo, galutinėje rikiuotėje mes netgi per aukštai stovime.“

Jau aptarėme, kad FKK Spartakas pasižymėjo patikima gynyba, tačiau visą triūsą ginantis nubraukė labai skystas puolimas. Lygiai tokia pati problema kankino ir Naujosios Vilnios komandą.

Skaičiai iškalbingi. Granitas III lygoje iškovojo 8 pergales ir visose pergalingose rungtynėse praleido ne daugiau kaip 1 įvartį, arba apskritai likdavo „sausi“. Penkerios lygiosios taip pat baigdavosi rezultatais 0:0 arba 1:1. O štai per rungtynes praleidus daugiau nei 1 įvartį, visada tai be išimties baigdavosi 0 taškų.

„Tai yra kompleksinė problema, ne vien prasta realizacija. Tiesiog šiemet žaidėme taip, kad rečiau kontroliavome kamuolį. Dėl to ir pavojingų momentų sukūrėme mažiau“, – paaiškino J. Rybakovas.

Futbolo žmonės kalba, kad prieš kitą sezoną Granito klube gali būti nemažai permainų. Tačiau kaip bus iš tikrųjų, tikriausiai sužinosime tik pavasarį.

 

4. FK Medžiai (35 tšk., įvarčiai – 59:49)

Medžių vadovas ir treneris Paulius Glosas nuo pat sezono pradžios saviems kartojo, kad komanda patobulėjusi ir tiesiog privalo pasirodyti geriau nei pernai, kai buvo užimta 7 vieta. Užduotis įvykdyta su kaupu.

Maža to, žaliai baltiems visai nedaug trūko iki pirmųjų istorijoje III lygos medalių. O kodėl nepavyko to pasiekti, atsakymas paprastas – dvi skirtingos sezono atkarpos. Pavasarį jie surinko 12 taškų, rudenį – 23. Jei viso sezono metu būtų išlaikytas stabilumas, dabar Medžiai tikriausiai matuotųsi medalius.

„Iš tikrųjų, po sezono jausmai dvejopi. Vieta aukštesnė nei pernai ir tas džiugina. Tačiau lyg ir galėjome būti pozicija aukščiau dėl pagerėjusio žaidimo ir dėl Ozo buksavimo antrame rate. Sezoną pradėjome gerai, bet po to kažkas nutiko. Deja“, – sakė P. Glosas.

Bronzinėms viltims skaudus smūgis buvo suduotas rugsėjį po skaudaus pralaimėjimo Akto komandai rezultatu 2:6. Po to pavyti lyderių jau nepavyko.

Medžių futbolas šiemet buvo nenuobodus. Kitaip ir būti negali, kai per šios komandos rungtynes vidutiniškai krisdavo 4,9 įvarčio.

Pagal puolimo efektyvumą (2,68) jie nusileido tik Navigatoriams, tačiau pagal gynybos patikimumą (2,23) lenkė tik apatinio lygos trejeto komandas.

„Tiek nuo Navigatorių, tiek nuo Akto per abejas tarpusavio rungtynes gavome po 10 įvarčių!, – skaičiavo Paulius. – Todėl prisiminus tai pradedi galvoti, kad ta 4 vieta ne tokia ir prasta. Jei jau lyderiai tiek primuša, vadinasi dar nesame pasiekę jų lygio ir liekame savo vietoje, su mediniais medaliais.“

Medžiai su mediniais medaliais. Taiklu.

 

3. Ozas (38 tšk., įvarčiai – 49:38)

Sezoną Ozas pradėjo laimėdamas Supertaurę, baigė – iškovodamas SFL taurę. O III lygoje pernykščiai čempionai važiavo tarsi karuselėmis. Ir banguotą sezoną tiksliai apibūdino komandos vadovas Domantas Savičius: „Atsižvelgiant į traumas ir kitus niuansus, pirma sezono dalis buvo neprasta. O antroje sugrįžome ten, kur buvome daug metų – prastas rinkimasis, nestabilus žaidimas ir dėl to neparodėme, ką galėjome.“

Sunkūs išbandymai oranžinių laukė rudens rate, kai atkarpoje tarp 15–20 turų per 6 rungtynes jie surinko vos 2 taškus. Tačiau sėkmingo žaidimo pavasario rate ir sukauptų taškų pakako išsaugoti vietą pirmame trejete bei atlaikyti Medžių spaudimą.

Pastaraisiais mėnesiais Ozui sunkiai sekėsi surinkti komandą ir D. Savičius prisipažino, kad tai taip pat dalis jo kaltės, nes pats komandai neskyrė pakankamai dėmesio.

Kitas dalykas – Ozas pagaliau suprato, kad žaidimas Panerio stadione jau nebėra jų pranašumas. Ant nelygios Panerio stadiono aikštės gynybinio stiliaus komandoms tampa paprasčiau apginti savo gynybinius redutus, nei ant lygios dirbtinės dangos.

„Realiai komandą tempė 6–7 žmonių branduolys. Ir dar vieno kito iškritimas mums būtų pasibaigęs katastrofa“, – neslėpė Ozo vadovas.

Beje, III lygos istorijoje pastebima įdomi tendencija. Ne pirmą kartą čempionų titulą iškovojusi komanda kitą sezoną lieka trečia. Taip buvo su Fakyrais (2012–2013 m.), Granitu (2016–2017 m.), tą patį pakartojo ir Ozas.

„Trečia vieta mums nėra geras pasiekimas, bet nesu tikras, ar galėjome daugiau. Navigatoriai buvo per daug gerai sukomplektuoti ir motyvuoti. Nemačiau silpnų vietų jų žaidime“, – pasakojo D. Savičius.

Ozo komandoje šiemet žaidė rezultatyviausias III lygos žaidėjas Gediminas Skrockas. Per sezoną Gedas prištampavo beveik pusę komandos įvarčių – 22 (pernai buvo 12).

Anksčiau snaiperių klasifikacijoje jis berods tris kartus užėmė antrąsias vietas.

„Nenoriu sureikšminti šio fakto, bet III lygos čempionu buvau, Taurė jau laimėta, Supertaurė taip pat, naudingiausio žaidėjo prizas irgi laimėtas, tai trūko tik šito“, – kuklinosi G. Skrockas III lygos čempionatuose jau įmušęs 125 įvarčius.

O iš viso visose SFL struktūros varžybose kamuolį į varžovų vartus jis jau siuntė 176 kartus. Artėja apvalus skaičius.

 

2. Aktas (44 tšk., įvarčiai – 57:35)

Šešerius metus Akto kolektyvas kantriai laukė III lygos medalių. Komanda, paprastai sėkmingiau pasirodanti Taurės varžybose, lygoje buvo šturmavusi antrąją vietą 2012 metais. Kitus penkis sezonus buvo užimtos 9, 6, 5, 7 ir 5 vietos.

Vis tik dar pernai sėkmingai įvykdyta kartų kaita ir kartais labai svarbia tapdavusi veteranų parama leido vėl užkopti ant prizininkų pakylos.

Šiemet visi laukėme Navigatorių ir Ozo peštynių dėl aukščiausių pozicijų, bet į šią kovą sugebėjo įsiterpti ir Aktas, rudenį pasinaudojęs Ozo nelaimėmis ir užsitikrinęs antrąją poziciją.

Akto treneris Nerijus Jakučionis pirmenybių išvakarėse užsibrėžė tikslą būti tarp prizininkų, bet tuo pačiu nerimavo dėl komandos sportinės formos. Taip jau yra, kad Geniai lauko sezoną dažniausiai pradeda strigdami. Bet šiemet viskas ėjosi sėkmingai nuo pirmųjų turų.

„Galbūt norėjosi geresnio pasirodymo Taurės varžybose, bet tą trūkumą atperka sidabro medaliai III lygoje. Kasmet savo ir varžovų galimybes įvertiname po pirmųjų 5 turų, kai ima ryškėti bendras vaizdas. Šiemet sužaidus pirmuosius turus patys pajutome, kad turime potencialo, todėl ir atsirado tikslas laimėti medalius“, – pasakojo treneris.

Labai svarbiu šio sezono „pirkiniu“ tapo Paulius Sakalis, suteikęs daugiau aštrumo atakoms. 12 jo įvarčių paįvairino Akto atakas ir išskirtinai puikų sezoną sužaidęs Andžejus Romeiko prie varžovų vartų nesijausdavo toks vienišas.

Pažymimos ir kitos Akto sėkmės priežastys – plati rotacija ir drausmė.

„Skirtingose rungtynėse „iššaudavo“ vis kitas žaidėjas. O atėję veteranai kovodavo taip tvarkingai, kad buvo gražu žiūrėti. Visa tai pasitarnavo bendram sezono rezultatui“, – džiaugėsi Nerijus.

 

1. Navigatoriai (59 tšk., įvarčiai – 74:16)

Jeigu Navigatoriams pirmą lapkričio sekmadienį būtų pavykę triumfuoti SFL Taurės finale, jų sezoną galėtume vadinti idealiu. Tačiau dublio teks palaukti, o komanda patenkinta ir pirmuoju III lygos čempionų titulu.

Navigatorių gretose žaidė daug futbolo asmenybių. Modestui Bajoriūnui trūko įvarčio iki rezultatyviausio žaidėjo titulo. Aikštės viduryje siautė Ernestas Bublevič ir Gražvydas Mikulėnas. Marius Kazlauskas sucementavo gynybą taip, kad vartininkas Igoris Jakovlevas šį sezoną gali pasigirti „sausus vartus“ išlaikęs net 7 kartus.

Reziumuojant galima pasakyti, kad Navigatoriai šiemet žaidė „savoje lygoje“. Dar birželį nebuvo abejonių, kad šiemet triumfuos jie, o titulas oficialiai buvo užsitikrintas po pergalės prieš Salininkus 18 ture spalio 1–ąją.

Tą vakarą sezoną išsamiai aptarėme su komandos vadovu ir jos siela Kęstučiu Maželiu.

„Neabejotinai tai buvo geriausias Navigatorių sezonas SFL ir VRFS varžybų istorijoje, – jau po sezono tikino K. Maželis. – Džiugu dėl komandos vyručių, kurie su dideliu noru rinkosi į kiekvienas rungtynes ir atiduodavo visas jėgas bei širdį. Smagu ir už Navigatorių Old Boys komandą, laimėjusią SFL D diviziono varžybas.“

Užsitikrinę titulą Navigai prakalbo apie tai, kad būtų smagu sezoną pabaigti apskritai be pralaimėjimų. Bet 20 ture juos nuramino Aktas (0:2).

„Be pralaimėjimų pabaigti sezoną būtų smagiau, bet didelio nusivylimo nėra. Tai tebuvo papildomas tikslas, „iššokęs“ jau sezono metu“, – pridūrė Kęstas.

Vertinant šį sezoną tampa akivaizdu, kad Navigatoriai ir 2019–aisiais bus pagrindiniai pretendentai laimėti VRFS III lygos pirmenybes.