Vilniaus regiono futbolo sąjungos didžiojo futbolo sezonas finišavo pirmuoju VRFS taurės finalu, o jame trofėjų iškovojo Baltijos futbolo akademijos dublerių komanda.

Apie Granito ir AFK kovą dėl III lygos aukso, intrigą iki paskutinių tarpusavio rungtynių rašėme kiek anksčiau. Granito futbolininkai sužaidė lygiosiomis, aplenkė AFK ir pelnytai po 6 metų pertraukos susigrąžino III lygos titulą.

Intrigos prasme sezonas buvo puikus ir įdomus. Organizuotumo – yra kur pasitempti ir lygai, ir pačioms komandoms. Tiesiog buvo per daug nesusirinkimų į rungtynes ir techninių pralaimėjimų, todėl prieš 2023-iųjų sezoną yra, apie ką pamąstyti.

O po šio sezono atsisakėme rutininės kiekvienos komandos pasirodymo apžvalgos ir išskyrėme 6 svarbiausius akcentus. Čempionišką kovą jau apdainavome, tad dabar pasvarstykime, kodėl strigo kai kurie senbuviai, ir ar Vilniaus mėgėjų futbole vyksta jėgų persigrupavimas.

 

1. Margiris: laikinas projektas ar laikini nesklandumai?

2020 metais susijungusių A komandos ir Margirio kolektyvas neturėjo sau lygių III lygoje, bei užtikrintai laimėjo pirmenybes. Tą patį pakartojo ir praėjusiais metais, kai sezono pabaigoje visus varžovus sumalė į miltus.

Anksčiau buvo nemažai kalbų, kad A komanda-Margiris esą tik laikinas projektas ir tuoj tuoj jis išsikvėps bei užsidarys. Margiriečiai pasijuokdavo iš tokių replikų, tačiau šiemet smukę rezultatai, techniniai pralaimėjimai ir net svarstymai trauktis iš lygos užminė rimtą mįslę dėl šios komandos ateities.

Šią komandą įkūręs Gediminas Paberžis sako, kad nuopuolį lėmė vidiniai nesutarimai ir kivirčai, kurių skalbti viešumoje jis nenori. Tačiau patikino – Margiris buvo ir bus, tik dabar yra pereinamajame laikotarpyje.

„Komanda kaip buvo, taip ir yra. Tik paprasčiausiai neužtenka vidiniame forume parašyti, kada rungtynės ir tikėtis, kad viskas bus gerai, visi susirinks. Reikia ties tuo dirbti pastoviai. Pavyzdžiui, prieš rungtynes surinkti žmones iš barų ir po rungtynių pristatyti juos atgal. Reikia palaikyti gerą mikroklimatą, organizuoti komandos susibūrimus. Tik taip gali laimėti. Jei į šį reikalą pažiūri pro pirštus, prasideda problemos“, – svarstė G. Paberžis, prieš sezoną organizacines funkcijas atidavęs kitiems klubo atstovams, tačiau ir jiems nepavyko suvaldyti prasidėjusių nemalonių procesų.

Žiemą A komanda-Margiris svarstys, ar neverta dėti laikino žingsnio atgal nusileidžiant į SFL piramidę. Mat į komandą norima palaipsniui integruoti Margirio futbolo mokykloje ugdomus jaunuolius. O 14-15 metų paaugliams III lyga šiuo metu gali būti per aukšta kartele.

„Galbūt jungsimės su VDA komanda. Kol kas viskas tik apsvarstymų lygyje, tačiau su jais statysime jungtinę komandą žiemos 7x7 pirmenybėms. Dabar reikia pakalbėti su komandos nariais ir priimti bendrą sprendimą, kur žaisime. Laiko apsispręsti turime daug. Margiris tikrai išliks. Klausimas, kokiame divizione žaisime“, – tvirtino G. Paberžis.

 

2. Daug triukšmo dėl bronzos

Tikriausiai nė vienos komandos debiutas III lygoje nesukėlė tokio rezonanso, koks kilo po Baltijos futbolo akademijos dublerių ekipos atėjimo į mūsų pirmenybes. Didžiausios diskusijos ruseno dėl jaunų žaidėjų statuso apibrėžimo, kadangi pagrindinės BFA komandos nariai darydavo ryškų skirtumą III lygoje.

Vienos komandos prieštaravo tokiam posūkiui, kitos nekreipė dėmesio ir priėmė tai kaip gerą iššūkį.

Iš pradžių atrodė, kad BFA-B III lygoje neturės, ką veikti ir pereis per visus kaip savo laiku tą padarė TAIP. Vis tik greitai pamatėme, kad ir su talentingu jaunimu mūsų lygos mėgėjai gali kovoti, o galutinę bronzinę akademijos komandos užimtą vietą galime laikyti logiška.

BFA-B treneris Artūras Švaikevičius viso sezono metu apžvalgininkui kartodavo, kad ne sportiniai rezultatai ir pergalės jiems svarbiausi, o patirtis ir tobulėjimas vyrų futbole.

„Neteisinga manyti, kad pergalės mums buvo nesvarbios. Pergalės būtinos ugdant laimėtojų mentalitetą. Bet tuo pačiu reikia suprasti, kur mes esame, su kuo, kokios sudėties ir prieš ką žaidžiame, – dabar paaiškino treneris. – Todėl visada sakau, kad esminis tikslas žaidžiant su vyrais yra patirties kaupimas. Nedarėme tragedijos, jei kažkur pirmenybėse praradome taškų, nes ir praradę juos kaupėme patirtį.“

Sezoną BFA pamaina pabaigė aukšta nata VRFS taurės varžybose. „Jei jau patekome į finalą – reikia jį laimėti“, – tokiu požiūriu jie pasitiko finalines rungtynes su AFK. Finale BFA-B buvo aiškiai pranašesni, laimėjo rungtynes rezultatu 3:0 ir iškovojo pirmąjį VRFS taurės tro

Apibendrindamas visą sezoną, A. Švaikevičius sakė: „Norisi kalbėti apie gerus dalykus ir ką davė mums žaidimas šioje lygoje. Vaikai įgavo patirties. Mes pamatėme, kas pasiruošę ir gali gauti šansų LFF I lygoje, o kam dar ankstoka ir reikia tobulėti. Manau, iš šio sezono išspaudėme tiek naudos, kiek galėjome.“

Ar išvysime BFA-B komandą kito sezono III lygoje? Klausimas, į kurį atsakymą sužinosime tik pavasariop.

 

3. Tradicinės III lygos jėgos atsitraukė

Daugelį metų Ozas, Aktas, Navigatoriai, o naujesniais laikais – ir FK Medžiai su Elektrėnų Versme – tapo neatsiejama VRFS III lygos dnr ar identiteto dalimi. Ozas šio sezono viduryje liūdnai kapituliavo ir pasitraukė iš pirmenybių. Akte gyvybės buvo daugiau, bet jie turnyrą pabaigė lentelės apačioje.

Navigatoriai finišavo penkti, tačiau mintis apie medalius turėjo pamiršti anksti ir buvo šešėlis tos komandos, kuri visai neseniai dominavo lygoje. Paaiškinimas turbūt paprastas – bėgant metams komandos lyderių įgūdžių kreivė nebekyla į viršų, o asmeniniuose gyvenimuose atsiranda ir svarbesnių reikalų.

„Rezultatai ne tokie, kokių tikėjomės. Antra vertus, jie teisingi. Šiemet pasirodyti geriau nelabai galėjome, – pripažino ilgametis Navigatorių vadovas Kęstutis Maželis. – Galbūt vienose kitose rungtynėse baigtis galėjo būti sėkmingesnė, bet tai – jau detalės. Užimta vieta realiai atspindi mūsų pajėgumą. Todėl nei mums skaudu, nei liūdna. Tiesiog reikia įdėti daugiau darbo, daugiau pastangų, jei nori pasiekti daugiau. Kitos komandos tą daro, todėl turi daugiau.“

2019 metų sezoną prisiminsime dėl dramatiškų ir įtemptų Medžių lenktynių su Elektrėnų Versme iki pat paskutinio sezono švilpuko ir filmo verto Medžių triumfo.

Po sidabru paženklinto praėjusio sezono Medžiai šiemet pavasarį savo tikslų viešai nedeklaravo. Akivaizdu, kad sezonas nuviliantis, nes ne apie šešetukus jie galvoja.

Todėl Medžių vadovas bei treneris Paulius Glosas atsakomybę prisiima sau: „Sezonas labai nestabilus ir banguotas. Pridariau klaidų komplektuodamas komandą. Prasidėjo traumos ir dėl to žaisdavome su vienu ar keliais keitimais, dažnu atveju – iš dublerių ar senjorų komandos.“

Medžiai susikurdavo daug progų, bet įmušdavo labai retai, pagal rezultatyvumą A divizione buvo tik septinti: 33 įvarčiai per 19 žaistų rungtynių (vid. – 1,74).

„Atidavę daug jėgų puolime, bet neįmušę, patys dažnai prasileisdavome kvailus įvarčius. Neįmuši, praleidi, nepaimi taškų, po truputį dingsta pasitikėjimas savimi ir nulinksta, – pasakojo treneris. – Tai lėmė, kad laimėjome labai nedaug rungtynių ir esame daugiausiai kartų (5) lygiosiomis sužaidusi komanda.

FK Medžiai gavo geros patirties LFF taurėje. Pavasarį po pergalės prieš Kaišiadorių Baltus patekę į šešioliktfinalį gavo progą pasistumdyti su Gargždų „Banga“ (1:2). Deja, šių rungtynių kaina buvo didelė – dėl traumos likusiems šešiems sezono mėnesiams iškrito Danielis Šaputko, o lygiavertės pamainos šiam puolėjui neatsirado.

Žvelgdamas į lyderių sezoną P. Glosas sako: „Reiktų išskirti trijų lygos prizininkų lygį. Granitas sukomplektuotas taip, kad silpnų vietų neturi – das Maschine. Kazubovičius su Kirsiu dviese įmušė daugiau, nei FKM per visą sezoną. AFK irgi sužaidė labai gerą sezoną. Prieš BFA galima žaisti, jeigu aikštėje jų antra sudėtis. Pirmą sudėtį įveikti sudetinga visiems. Mums – ypač.“

Elektrėnai futbolo metus baigė iškovodami SFL taurę (finale 2:1 įveikė VGTU-Vilkus) ir tai leidžia jų sezoną vertinti gerai.

Tačiau III lygoje Versmei teko patirti labai daug sunkumų. Daugiausiai dėl prasto susirinkimo, kai dažnai kildavo grėsmė net nepradėti rungtynių. Problema dar paaštrėjo prasidėjus salės futbolo sezonui.

„Susirinkimas visą sezoną šlubavo, todėl ir galutinis rezultatas – tik 4 vieta. SFL taurės finalas padėjo finišuoti gerai. Visi, kas dalyvavo komandos veikloje, atidavė visas jėgas, todėl iš esmės sezonas buvo geras“, – vertino Versmės treneris Romas Ščiuka.

Tačiau jau dabar akivaizdu, kad prieš 2023-iųjų pirmenybes Elektrėnų komandos sudėtyje bus atlikta nemažai permainų.

„Permainų tikrai bus. Ateis nauji žaidėjai, kurie labai reikalingi. Dabar trūko rotacijos sudėtyje ir šviežių jėgų“, – patikino R. Ščiuka.

4. Kodėl neužsikūrė Ukmergė ir Širvintos?

Futbolo metai Ukmergėje prasidėjo daug žadančiomis permainomis. FKS vadovai parengė Ukmergės futbolo strategiją ir pradėjo bendradarbiavimą su miesto sporto centru, nukreiptą į jaunųjų futbolininkų ugdymą.

Darbo su pagrindine Ukmergės futbolo komanda ėmėsi jaunas entuziastingas treneris Paulius Baronas. Prieš sezoną FKS vadovas Benas Terekas kalbėjo, kad sukūrus gerą vidinį mikroklimatą, išlaikant nusiteikimą ir koncentraciją, galima kovoti dėl prizinių vietų.

Tačiau III lygos sezonas Ukmergei buvo nuviliantis. Kaip ir pernai, prasimušta į A diviziono pirmąjį aštuntuką, tačiau čia nepavyko aplenkti nė vieno varžovo.

Labai nesėkminga vasariška atkarpa su keturių pralaimėjimų serija komplikavo Ukmergės situaciją siekiant užsibrėžtų tikslų. Rudenį motyvaciją praradusi ekipa sezoną taip pat baigė keturių nesėkmių serija.

„Sezono pabaigoje visai subyrėjome. Vieni buvo traumuoti, kitiems jau trūko motyvacijos. Tretiems – dar kitos problemos. Aišku, tikslai buvo didesni. Bet visos šios problemos mums ir pakišo koją“, – nesėkmių priežastis vardino P. Baronas.

Tačiau tai nereiškia, kad FKS Ukmergė nuleis rankas ir žemins sau reikalavimų kartelę.

„Pasidarysime išvadas ir kitą sezoną būsime atsinaujinę bei stipresni“, – pažadėjo treneris..

Stipresni kitą sezoną viliasi būti ir Širvintų VGTU-Vilkai. Jiems šis sezonas – apskritai į nuostolius. VGTU-Vilkų nepatekimas į Top-8 gal ir ne sensacija, bet staigmena – turbūt.

Sezonas Širvintų futbolininkams prasidėjo daug žadančiai, po 9 turų jie turėjo 17 taškų. Ir tai atrodė paradoksaliai, nes po praėjusių metų net šeši pagrindo žaidėjai persikėlė į II lygą. O žaidimo kokybė net be treniruočių atrodė nesuprastėjusi, netgi geresnė, nei pernai.

„Tačiau būtent tai vėliau ir kišo koją. Po vasaros pertraukos trūko greičio, fizinių savybių ir greitai pametėme savo žaidimą, – teigė VGTU-Vilkų vadovas Haroldas Kerušauskas. – Dar vienas esminis momentas buvo prarasti taškai žaidžiant su Trakais, TEC ir Geležiniu Vilku. Mums tai kainavo vietą Top-8 ir palaidojo sezoną. Apžaidėme stiprias komandas, bet nesugebėjome to padaryti žaisdami su silpnesnėmis.“

Šiuo metu Širvintos visą dėmesį skiria salės futbolui, nes šiemet debiutuoja futsal A lygoje. O prie didžiojo futbolo klausimų sprendimo vėl sugrįš pavasarį.

„Mano nuomone, su turima sudėtimi galima buvo nuveikti daugiau. Turime tikrai stiprių žaidėjų su potencialu. Tik galbūt ne visų tikslai ir požiūriai sutapo. Mėginsime galvoti apie pokyčius ir sudėties stiprinimą. Tai paliekame kitiems metams, o dabar koncentruojamės į futsalą, tikimės iš šio projekto išsinešti naudingos patirties“, – reziumavo H. Kerušauskas.

​

 

5. Paslėptas Teros potencialas

Tarp sezono nusivylimų pirštai niežti priskirti ir Teros komandą. Ir čia nereikia lyginti katastrofiško praėjusio sezono (18 rungtynių – 7 taškai) su aiškiai geresniu šiuo (20-17).

Kai kurio sezono atkarpos perša mintį, kad Tera tikrai buvo verta aukštesnės, nei 12-oji vieta.

„Realiai mes pradėjome normaliai žaisti ir komandą sustygavome tik antrame rate. Sezonas neblogas, tačiau nepalieka jausmas, kad galėjome išspausti daugiau. Daug daugiau, – sakė Teros treneris Sergejus Vasiljevas. – Žaisdami visą sezoną taip, kaip rudenį, galėjome pretenduoti į Top-8.“

Šiemet Tera galėjo pasigirti pergalėmis prieš Ukmergę (1:0) ir Navigatorius (5:3), o AFK pralaimėjo tik paskutinėmis akimirkomis (2:3).

Teros branduolys išliks ir kitam sezonui, o 2023-aisiais su brandesniu jaunimu tikisi pakovoti dėl aukštesnių pozicijų.

„Labai optimistiškai žiūriu į priekį. Ypač į komandos jaunimą. Treniruojamės, palaikome ryšį, esame geri pažįstami. Turime aiškų lyderį Oleksijų Mazurenko, iš kurio jaunimas turi daug ko pasimokyti. Turėjome prastų rungtynių, bet buvo ir labai gerų, tad esu patenkintas. Problema buvo, kad turime tik vieną vartininką. Mače su AFK į vartus stojau aš. Mano ūgis 172 cm, visus įvarčius prasileidau tarp ausų. Ieškosime antro patikimo vartininko. Su dviem jau galime tikėtis geresnių rezultatų“, – tvirtino S. Vasiljevas.

 

6. Geležinio Vilko kolapsas

Visos komandos prieš sezoną nori būti aukštai, tačiau kažkam tenka būti paskutiniais. Šiemet tokios nelinksmos regalijos teko Geležinio Vilko komandai. Tiesa, nelabai jie to verti. Ne tik dėl to, kad prieš debiutą III lygoje kariškiai deklaravo daug ambicingesnius tikslus.

Savo kovingumu pasižymėjęs Geležinis Vilkas visas tris pergales aikštėje pasiekė dar pirmoje sezono dalyje. Nuo rugpjūčio pabaigos – vien pralaimėjimai. Ir taip – 7 rungtynėse iš eilės. Slogios nuotaikos nepataisė net už dyką gauta techninė pergalė prieš Širvintas.

„Pagal žaidimą viskas neatrodė taip blogai, kaip gali rodyti rezultatai, – pažymėjo kariškių komandos treneris Šarūnas Beivydas. – Turėjome susirinkimo problemų dėl įvairių priežasčių, tad keitėsi sudėtis, o dėl to šlubavo gynybos linija, pritrūko stabilumo žaidime. Įkritome į duobę, ypač emocinę.“

Komandos potencialas, anot trenerio, buvo didesnis. Tačiau dažna rotacija, permainos sudėtyje neleido palaikyti stabilumo ir pagauti žaidimo ritmo.

„Už komandos komplektaciją prisiimu visą atsakomybę. Padarytos klaidos leis man tobulėti ateityje.

Nepaisant nesėkmių sezono pradžioje, buvo juntamas pasitikėjimas. Reikėjo išlaikyti kantrybę, bet jos neužteko. Ypač kai kuriems naujokams. Kritome į nesėkmių duobę, atsirado neigiamų emocijų, nepritapę naujokai ėmė palikti komandą. Su likusiais pavyko pagauti gerą bangą, įveikti VGTU-Vilkus bei Margirį. Atrodė, pergalių bus daugiau, kai kurių žaidėjų požiūris nuvylė. Jie ėmė nelankyti treniruočių, o tai atsiliepė rungtynėms ir praleistiems įvarčiams. Iš duobės neišlipome.

Sezoną geriausiai iliustruoja VRFS taurės pusfinalis su BFA-B, kai per pirmas 20 minučių praleidome 3 įvarčius ir rezultatas buvo nulemtas.

Tikėjomės geresnio pasirodymo, bet tragedijos nedarome. Gavome gerų pamokų. Tobulėsime ir įrodysime, kad esame stipresni. O komandai palinkėsiu disciplinos, kantrybės, stabilumo bei tikėjimo savimi ir komanda“, – sezoną išsamiai apžvelgė Š. Beivydas.