3 minutės ir 48 sekundės. Tiek truko paskutinės Valentino Baranovskio rungtynės didžiojo futbolo aikštėje.

Buvęs „Žalgirio B“, „Polonijos“, „Vėtros“, „Geležinio Vilko“, „Utenio“, „Vidzgirio“, REO, „Dainavos“ ir „Sūduvos“ futbolininkas šiemet prisijungė prie III lygoje žaidžiančios Šalčininkų „Keteros“ komandos, bet jo mėgėjiška karjera truko labai trumpai.

Spalį 40 metų jubiliejų švęsiantis V. Baranovskis nusprendė: užteks ir paniro į verslo reikalus.

 

– Valentinai, į „Keteros“ komandą atėjote tyliai, iš jos išėjote dar tyliau. Kas nutiko?

– Mielai žaisčiau ir toliau, bet kūnas leido suprasti, kad metas baigti. Išeini, sužaidi 20 minučių ir po to praleidi 2 rungtynes. Kadangi Šalčininkų stadione yra elektrinė švieslentė, užfiksavau, kad per rungtynes su „Areono“ komanda nuo mano pasirodymo aikštėje iki raumens patempimo praėjo 3 min. 48 sek.

Man greitai sukaks 40 metų ir organizmas jau sako „sorry“. Tegul žaidžia kiti. O aš pažiūrėsiu iš šalies.

 

– Kokios traumų priežastys?

– Treniruočių stoka. Negali atvykti tik į rungtynes ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Aš sportuoju salėje, žaidžiu padelį, bet ten visiškai kitoks judėjimas. Futbolo treniruotėms neturiu laiko. Taip ir gavosi. O kai išeini į aikštę, tai atrodo kaip tam žirgui uždeda akiraičius ir bėgi pirmyn nesidairydamas į šonus. Bet supranti, kad nesi toks jaunas.

Aišku, sunku savyje „nužudyti“ futbolininką. Pažiūri rungtynes iš šono ir užsisvajoji, kad dar pats galėtum gerai pajudėti. Išbėgi pažaisti ir tuomet supranti: ne, negalėčiau (juokiasi).

 

– Negalvojote likti „Keteroje“ ir padėti savo patarimais?

– Šiuo metu labai trūksta laiko. Turiu šeimą, darbą, kuriam skiriu daug laiko. Gal ir norėčiau padėti, bet treniravimas ne man – nervai neatlaikytų. O ir šeimai laiko neliktų. Dar žaisdamas „Keteroje“ aikštėje klykaudavau kaip treneris. Vis tos emocijos. Nebūtų iš manęs gero trenerio.

 

– Prieš keletą metų atradote salės futbolą. Gal ten dar pajudėsite?

– Ne, situacija ta pati. Traumos sufleruoja, kad pasitraukti reikia tinkamu metu. Futsalą aš pamilau, man labai patiko jį žaisti ir net turėjau neblogų perspektyvų. Bet su laiku reikėdavo vis daugiau laiko atsistatyti po rungtynių ir tai buvo signalas, kad metas baigti. Ypač, kai niekada nebuvau protaujantis futbolininkas, viską imdavau ištverme ir greičiu. Visą laiką juk nebėgsi pilna jėga.

 

– Man įsiminė epizodas iš 2014 metų sezono, kai atstovaudamas „Sūduvai“ po įmušto įvarčio susiėmėte už galvos. Po rungtynių interviu sakėte, kad už galvos reikia griebtis kai įmuši, o ne kai neįmuši. Kieno tai frazė?

– Čia viena iš daugelio linksmojo trenerio Audriaus Ramono citatų. Daug įvarčių aš niekada nemušdavau. A. Ramonas man sakydavo: „Valia, kodėl tu griebiesi už galvos neįmušęs? Juk tu dažniausiai ir neįmuši, griebkis kai įmuši.“ Tą ir padariau. O tas rungtynes rodė televizija, manęs interviu paklausė, aš taip ir pasakiau.

 

– Stebėtina, kad futbolą pradėjote žaisti tik nuo 13 metų. Įvertinus šį faktą, karjera gavosi nebloga?

– Treneris Vincas Kateiva juokais sakydavo, kad man žaisti tik namų valdybos lygoje. Iš tiesų, mano šeima nebuvo sportiška, tėtis ir mama nesportavo, tačiau pats turėjau didžiulį norą ir patekau į sporto mokyklą pas trenerį Vorobjovą. Karjera nebuvo įspūdinga, bet tikriausiai iš savęs išspaudžiau maksimumą.

Viską pasiekiau per jėgą ir ištvermę. Buvau žemas ir liesas. 17 metų patekęs į „Poloniją“ svėriau tik 52 kg. V. Kateiva pasakė: šitas privalo „desetką“ pridėti. Na, davė man štangą ir liepė pritūpimus daryti. Per pusantrų metų priaugau iki 63 kg.

Gerbiamas Robertas Vėževičius sakė, kad tokią ištvermę turi tik žmonės su dviem širdimis. O pas V. Kateivą treniruotės buvo pagerintos. Prie „Žalgirio“ bazės žiemą pusnyse šuoliukus darydavome. Pora žaidėjų dėl širdies ydų net baigė karjeras.

 

– O kaip garsieji Cooperio testai (Ištvermės pratimas, kai atletas 12 minučių privalo bėgti maksimaliu tempu)?

– Cooperis buvo mano mėgstamiausias dalykas! Tikrai. „Žalgiryje“ geriau Cooperį prabėgdavo tik Andžejus Maksimovičius. Nebuvo šansų jį pavyti. „Sūduvoje“ apskritai rekordus mušdavau. Aš mėgau ištvermės treniruotes. Tėvas kažkaip šito išmokė.

 

– Iš daugybės trenerių savo karjeroje išskyrėte Vladimirą Čeburiną. Bet ir jis garsėja alinančiomis treniruotėmis.

– Su V. Čeburinu „Sūduvoje“ dirbau tik pusę metų. Jis labai prietaringas žmogus ir turėdavo savo ritualų, bet man patikdavo profesionalus jo požiūris. Jis mokėjo nuteikti komandą ir rasti tinkamą žodį. Treniruotės pas V. Čeburiną kartais trukdavo 3 valandas. Bet man patikdavo.

Čia dar niekis palyginti su Edgaro Gesso muštru „Vėtros“ laikais. Pas jį treniruotėse mes mirdavome, daug kas neatlaikydavo. Svėriau 62 kg, man užmeta ant pečių 80 kg svorį, liepia daryti pritūpimus, o po to bėgti sprintą. Rimta. Dabar visi nusimano apie treniruočių procesus ir metodikas, o tada buvo kaip natūrali gamtos atranka.

 

– Grįžkime prie mėgėjų. Pusmetį „pačiupinėjote“ VRFS III lygą. Kokia ji?

– Neblogai, galima žaisti. Jei komandos treniruotųsi dažniau, lygis būtų dar aukštesnis, bet kaip mėgėjams ir taip visai gerai. Pavyzdžiui, su „Ketera“ LFF taurėje žaidėme prieš Mažeikių „Atmosferą“. Jie visa galva pranašesni, bet vienų vartų aikštėje nebuvo. Sužaidėme protingai, pakovojome ir pralaimėjome 0:2 – tai padorus rezultatas.

III lyga įdomi ir konkurencinga. Šiemet čempionatas labai intriguojantis. Įdomu viską stebėti.

 

– „Keteros“ klubas Šalčininkuose turi didelių ambicijų plėstis, auginti jaunimą ir jau galvoja apie žaidimą LFF II lygoje. Kaip manote, šiame regione gali įvykti futbolo proveržis?

– Net neabejoju tuo. Vadovas Edvardas Jočis, treneris Gžegožas Vilkinas ir rėmėjai turi labai daug entuziazmo ir ambicijų. Gerbiu juos už tai. Tiesa sakant, ne visuose profesionalų klubuose mačiau tiek užsidegimo. „Ketera“ gali išaugti į rimtą organizaciją, to jiems labai linkiu.

Šalčininkai turi puikų stadioną su nuostabia veja, futbolą lanko daug vaikų. Svarbu, kad ir rajono savivaldybė padėtų šiai komandai. Jei protingai ir kantriai dirbs, to regiono futbole gali atsirasti kai kas didingo.