Vis labiau artėjame prie pirmojo rato pusiaukelės, kuomet ekipos bus sužaidusios po 6 – 7 susitikimus ir besimėgaudami puikiu futbolu bei dar puikesniu oru, stengsis iškovoti kiek įmanoma daugiau taškų. Kol kas čempionate be kluptelėjimų žygiuoja tik „TAIP“ vyrukai, kurie laimėjo šiemet viską ką žaidė. Vos žingsneliu atsilieka „Viltis“, o tuo po jų gerokai 5-ajame ture pavargę „Fakyrai“. Čempionatas jau įgauna pagreitį, o tolimesni susitikimai darosi vis sunkiau nuspėjami.

 

FKK Spartakas  0:3  FK Viltis
Gegužės 10 d., 17:00 val., Ukmergės centrinis stadionas.

Na, šįkart ir vėl galima kiek pasigirti už pakankamai tikslią rungtynių baigties prognozę – buvo spėta, kad rungtynių bus panašių į draugišką komandų susitikimą praėjusį sezoną, o „Viltis“ turėtų laimėti bent dviejų įvarčių skirtumu ir išlaikyti vartus sausus. Galutinis rezultatas ir apskritai vaizdas aikštelėje labai panašus ir buvo – „Viltis“ dominavo su kamuoliu didžiąją rungtynių dalį, gynėsi pakankamai užtikrintai ir vilčių savo varžovams išpuoselėti neleido. Žinoma, ukmergiškiai šiose rungtynėse buvo priversti suktis be savo trijų pagrindinių atakuojančių žaidėjų I. Krasino, L. Liauso ir Ž. Keblo, tad jų trūkumas buvo labai stipriai juntamas visų rungtynių metu. Apie tai byloja ir statistika – per 4 paskutines rungtynes rungtynių šeimininkams pavyko pasižymėti tik kartą, tuo tarpu atsarginiai žaidėjai akivaizdžiai dar nėra įgavę tokią sportinę formą, kuri leistų jiems lygiavertiškai pakeisti traumuotus komandos draugus.

Nors po draugiško tarpusavio susitikimo „Spartakas“ ir žinojo, kokį žaidimo stilių propaguoja svečių ekipa, tačiau šįkart ir patys „viltiečiai“ buvo įjungę kiek kitokį žaidimo režimą. Buvome įpratę juos matyti nuolat presinguojančius savo varžovus po visą aikštę, tačiau tądien spaudimo iš „Vilties“ pusės buvo gerokai mažiau, ir svečiai neretai gindamiesi stengdavosi atsitraukti į savo aikštės pusę. Rungtynių pradžia buvo pakankamai atsargi, „Viltis“ stengdavosi atakas pradėti įžaisdami kamuolį nuo pat savo centro gynėjų ir po truputį pereidami pozicinėse atakose arčiau savo varžovų vartų, tačiau „Spartakas“ pakankamai gerai išsirinkdavo žaidėjus aikštės viduryje, tad pavojingų momentų svečiams sukurti beveik nepavyko. Patys šeimininkai stengėsi atsakyti daugiausia aukštesniais ir ilgesniais perdavimais savo puolėjams ar krašto žaidėjams, tačiau apie tokį „Spartako“ žaidimo stilių žinojo ir „Viltis“, tad ir jiems pakankamai gerai sekėsi neutralizuoti savo varžovų atakas. Aikštės viduryje vyko kieta ir bekompromisė kova, teisėjui teko ne kartą švilpti pražangas, tačiau vis tik abi komandos žaidė labai garbingai ir be rimtesnių kalbų ar lojimų ant teisėjo. Abi ekipos apsikeitė keliais smūgiais tiek šalia vartų, tiek ir į vartų plotą, būta ir kelių pusprogių, tačiau vis pritrūkdavo arba paskutinio perdavimo, arba tikslumo smūgiuojant. Bene geriausią šansą pasižymėti „Vilties“ gretose turėjo A. Ruškys. Ir ne vieną, o visus du – kartą gavo ilgesnį perdavimą kontratakos metu iš savo komandos draugo, kamuolys slidžioje aikštėje atšoko sunkiai prognozuojama trajektorija, tad gynėjas kamuolį prašoko ir A. Ruškys išbėgo vienas prieš vartininką. Kampas, tiesa, nebuvo pats palankiausias puolėjui, tad pastarojo smūgis į tolimąjį vartų kampą buvo netikslus ir pralėkė visiškai greta virpsto. Svečiai pradėjo po truputį didinti apsukas, tad jau visai netrukus po gražios trumpų perdavimų kombinacijos tas pats A. Ruškys išvedamas į puikią smūgiui poziciją baudos aikštelėje, tačiau vėlgi jo smūgiuotas kamuolys tinklo neliečia – atšoka nuo virpsto. Neilgai trukus sulaukėme ir pirmojo svečių įvarčio prieš pat pertrauką tarp kėlinių – kontratakos metu kamuolys siunčiamas į dešinį atakos kraštą, ten jį gražiai apsitvarko U. Juozaitis, kuris sulaukia pagalbos iš aikštės viduriu pasijungusio V. Pajarsko ir perduoda kamuolį jam. Vienu lietimu smūgiuotas kamuolys nors ir nelabai noriai, tačiau vis tik iš po gynėjų kojų pralenda dar ir pro vartininko pažastį – 0:1.

Nors rezultatas ir visiškai trapus, tačiau antrajame kėlinyje „Spartakas“ akivaizdžiai į aikštę žengė be didelio ūpo, o ant žaliosios vejos matėme iš esmės vienos komandos dominavimą. „Viltis“ pakankamai efektyviai prisitaikė prie varžovų žaidimo stiliaus ir prie esamos situacijos – laiminėdami vienu įvarčiu, svečiai gindamiesi atsitraukdavo į savo aikštės pusę, stengdavosi uždengti visus atsivėrusius laisvus plotus ir pasaugodavo savo komandos draugus. Dėl to „Spartakas“ sunkiai rasdavo kelius ne tik prie „Vilties“ vartų, bet ir prie jų baudos aikštelės. Tiesa, gana neblogą progą šeimininkams pavyko sukurti standartinės situacijos metu, tačiau tuomet aštriai pakeltas kamuolys taip ir nuskriejo niekieno nepaliestas už galinės linijos. Perėmusi kamuolį „Viltis“ jį kontroliuodavo kaip įmanoma ilgiau, ir tas, panašu, visai neblogai veikė: kamuolys puikios kokybės aikštėje judėjo pakankamai žaismingai, kraštai visai efektyviai buvo keičiami, o atakos persimesdavo vis arčiau „Spartako“ vartų. Ir smūgių vis daugėjo, ir aštrių išėjimų, ir trumpų perdavimų prie „Spartako“ baudos aikštelės. Vienos atakos metu išvestas H. Kerušauskas dar patikrino ir kitų vartų konstrukciją, dešine koja stipriai smūgiuodamas į virpstą. Svečių dominavimas greitai nesiliovė, tad būtent po dar kelių trumpų perdavimų kombinacijos aikštės viduryje vėl buvo vienas prieš vartininką išvestas A. Ruškys, kuris šįkart jau savo šanso neiššvaistė stipriai smūgiuodamas į artimąjį vartų kampą – 0:2. Situacija aikštėje nesikeitė ir po antrojo įvarčio, o „Spartakui“ akivaizdžiai trūko motyvacijos ir ugnelės atakuojant savo varžovų vartus. Galutinį tašką mače padėjo L. Pečuro, pats perėmęs kamuolį aikštės viduryje ir praktiškai nuo ten bėgęs visiškai vienas prieš vartininką. Jį apėjęs, pasiuntė kamuolį į tuščius vartus ir rezultatą pavertė į triuškinantį – 0:3.

 

Salininkai  0:2  Prelegentai
Gegužės 11 d., 14:00 val., Dilgynės stadionas.

Iš „Salininkų“ šiame mače tikėtasi žymiai daugiau, tačiau panašu, kad komanda kol kas pateko į nemažą purvo balą ir smarkiai buksuoja. Žinoma, jeigu savas progas būtų aikštės šeimininkai tvarkingai išnaudoję, tai rezultatas galėjo pakrypti bet kuria kita linkme, tačiau turint omenyje faktą, kad „Prelegentai“ nuo 18 rungtynių minutės rungtyniavo mažumoje, tokio „Salininkų“ pralaimėjimo niekaip negalima pateisinti. „Prelegentai“ šoka aukštyn su 8 taškais į penktąją vietą, palikdami savo buvusius kaimynus „Salininkus“ smarkiai sau už nugaros – pastarieji dabar su 4 taškais užima vienuoliktąją vietą.

Rungtynėse, beje, „Salininkai“ buvo priversti verstis be G. Skrocko, tad galbūt tai buvo pagrindinė įvarčių bado priežastis, tačiau komandai, kuri pernelyg smarkiai remiasi į vieno žaidėjo individualius veiksmus ir sugebėjimus, anksčiau ar vėliau visuomet nutinka kažkas panašaus. Ant savo pečių nuolat tempti dar 10 žaidėjų visą sezoną nėra pati lengviausia užduotis net ir pačiai stipriausiai nugarai. Kaip ten bebūtų, rungtynes „Prelegentai“ pradėjo devyniese, o paskui teisėjas už antrąją geltoną kortelę buvo priverstas iš aikštės išvyti „Prelegentų“ žaidėją R. Skaisgirį. „Salininkai“, deja tuo efektyviai pasinaudoti nesugebėjo – žaidėjai ne tik labai sunkiai judėjo aikštelėje be kamuolio, tačiau ir gindamiesi nerodė pernelyg didelio pasiaukojimo ar noro žaisti, tad nieko keisto, kad svečių ekipai pavyko pirmąjį kėlinį pakankamai sėkmingai atsilaikyti nuo „Salininkų“ išpuolių bei net sukurti kelias pusproges. Tačiau „Salininkams“ pavyko išlaikyti rezultatą nepakitusį ir sausą, tad visas veiksmas persikėlė į antrąjį kėlinį.

Rungtynėms persiritus į paskutinį trečdalį, „Prelegentai“ vis labiau įsidrąsindavo atakuoti pasiklydusių savo žaidime „Salininkų“ vartus. Svečiai aiškiai žinojo, jog turėdami tik vieną keitimą ir žaisdami apgailėtinos kokybės stadione, gali pasiekti pergalę tik darydami mažiau klaidų už savo varžovus. Todėl „Prelegentai“ tiesiog stengėsi žaisti kantriai ir laukė savo lemtingo momento. Kantrybė tikrai nėra tas bruožas, kuriuo gali pasigirti „Prelegentai“, tad vienos iš atakų metu L. Zareckas galva perduoda kamuolį į baudos aikštelę, kur sėkmingai nuo gynėjų atsilaisvinęs ir pabėgęs E. Beršta pasiuntė „Salininkus“ į nokdauną – 0:1. Rungtynių pabaigoje labai drausmingai rungtyniavę svečiai sugeba mažumoje dar ir padvigubinti persvarą, kai po puikaus M. Babravičiaus reido į baudos aikštelę ir tikslaus perdavimo A. Sriubui pastarasis neklysta ir tiksliai smūgiuoja.

Taigi lentelės buvusių kaimynų susitikimas pasibaigė tikrai gana netikėtai, ypač po to ankstyvo R. Skaisgirio išvarymo, kai jau atrodė, jog „Prelegentų“ situacija visiškai susikomplikavo. Tačiau panašu, kad patys pasirinkę savo namų stadioną „Salininkai“ padarė sau meškos paslaugą – griauti atakas tokiomis sąlygomis tapo „Prelegentams“ daug paprasčiau, o kontratakuodami „Prelegentai“ visuomet sugebėdavo išlikti pakankamai pavojingi ir efektyvūs, ką tik dar kartą patvirtino šiose rungtynėse. „Salininkams“ belieka tikėtis, kad kitose rungtynėse jų lyderis sugrįš, o komanda pagaliau sugebės susikoncentruoti ir parodys daugiau noro ne tik rungtyniauti, bet ir laimėti varžybas, nes šiame ture ekipa net ir turėdama žaidybinę persvarą šansų iškovoti pergalę praktiškai neturėjo.

 

 Fakyrai-AD MEN  1:0  Olimpija
Gegužės 11 d., 14:00 val., VPU stadionas.

Prognoze pro šalį smarkiai tikrai neprašauta – „Fakyrams“ iš tiesų šis mačas nebuvo toks, apie kokį būtų galima pagalvoti pažvelgus vien tik į turnyrinės lentelės pozicijas, o vienintelį mačo įvartį rungtynių pradžioje pelnė E. Tučinskis iš 11 metrų baudinio. Tačiau „Fakyrų“ vadovas būtent tą ir akcentavo, jog komandos prioritetas tądien buvo pasiekti įvartį, o tuomet jau už jo užsikabinti, išlaikyti savo įgytą pranašumą ir bet kokia kaina iškovoti 3 svarbius taškus per daug negalvojant, kokiomis priemonėmis pergalė pasiekta. Be to, svarbus faktas ir tas, kad „Fakyrų“ sudėtis gausa pasigirti tikrai negalėjo, kadangi 1 žaidėjas iš 11 praktiškai visas rungtynes rungtyniavo traumuotas, tad turėjo menkas ir labai ribotas galimybes efektyviai prisidėti prie komandos žaidimo.

„Rezultatas dėsningas“, – per daug nevyniodamas žodžio į vatą rungtynes apibūdino „Fakyrų“ vadovas. „Tačiau žaisti be keitimų sudėtinga būtų net ir profesionaliai komandai, todėl esu dėkingas visai komandai, kuri sugebėjo atlaikyti didžiulį fizinį krūvį ir išsaugoti minimalią persvarą“, – tęsė jis. Iš tiesų tai jau ne pirmas mačas iš eilės, kai „Fakyrų“ puolimas kiek buksuoja, tačiau komanda vis tiek sugeba susirinkti svarbius taškus dėka savo tvirtos ir patikimos gynybinės linijos, tad žinant, jog „Fakyrai“ praktiškai niekuomet neturėdavo problemų prie savo varžovų vartų, galime tikėtis, kad ekipos rezultatai ateityje tik gerės.

Kaip ten bebūtų, rungtynėse abi varžovės buvo tikrai vertos viena kitos, o aikštelėje vykusi kova buvo be galo įtempta ir įdomi. Kaip jau minėta, „Fakyrai“ vertėsi be savo kelių pagrindinių žaidėjų, tačiau „Olimpijai“ taip pat stigo ne vieno lyderio – A. Monkaus, D. Dromanto, A. Juškevičiaus, K. Šileikio. Nors lygiosimis per daug piktintis turbūt nebūtų galėjusi nė viena pusė, tačiau vis tik „Fakyrų“ didesnė patirtis lėmė, kad jie sugebėjo išnaudoti iš visų savo susikurtų progų daugiau, negu tą padarė jų varžovai, tad 3 taškai gana pelnytai nukeliavo į šeimininkų sąskaitą. Rungtynės, kaip ir galima buvo tikėtis, prasidėjo aktyvesniu „Fakyrų“ žaidimu, tuo tarpu „olimpiečiai“ stengėsi pradėti gerokai atsargiau ir didesnį dėmesį skyrė savų vartų saugumui su teise kontratakuoti. Būtent ja svečiai pakankamai pavojingai naudojosi – kartą nuo gynėjų pabėgęs „Olimpijos“ puolėjas smūgiavo virš vartų, o kartą G. Rudnevas, prasimetęs kamuolį į dešinįjį kraštą pro „Fakyrų“ gynėjus, bandė smūgiuoti į kairijį apatinį vartų kampą, tačiau iš per daug aštraus kampo smūgiuoto kamuolio uždaryti nespėjo į ataką tik skubėję kiti „Olimpijos“ žaidėjai. Visgi neišnaudoję savų progų „olimpiečiai“ buvo nubausti, kuomet teisėjas skyrė 11 m baudinį į svečių vartus. Po vieno iš Olimpijos gynėjo klaidos kamuolį baudos aikštelėje gavo „Fakyrų“ žaidėjas, taisyti komandos draugo klaidą čiuoždamas suskubo R. Šuškevič, tačiau teisėjas užfiksavo pražangą, o E. Tučinskis nuo 11 m žymos jau neklydo. Po praleisto įvarčio „Olimpija“ nepalūžo, toliau stengėsi ir kovojo dėl taškų rungtynėse. Jau 25 minutę tas pats G. Rudnevas iš komandos draugo gavo kamuolį kairiajame aikštelės krašte netoli baudos aikštelės, veržėsi į baudos aikštelę, tačiau kiek sudelsė smūgiuoti ir dvikovoje su „Fakyrų“ gynėju griuvo, tačiau teisėjas nieko neleistino baudos aikštelėje prieš jį neįžvelgė, tuo tarpu demonstratyviai nepasitenkinimą teisėjo sprendimu neskirti baudinio į „Fakyrų“ vartus išreiškęs G. Rudnevas prieš save išvydo geltoną kortelę. Pirmasis kėlinys taip ir baigėsi – 1:0 „Fakyrai“ priekyje.

Antrajame kėlinyje ir pats žaidimas išsilygino, o negausiai susirinkę šeimininkams po truputį seko jėgos ir jiems vis sunkiau sekėsi kontroliuoti rungtynių eigą. Tuo tarpu entuziazmo vedini svečiai vis labiau įsidrąsino ir bandė perimti iniciatyvą į savo rankas. „Olimpijos“ žaidimą aikštės viduryje pagyvino vis dar iki galo traumos neišsigydęs Tomas Staniūnas, kuris įnešė šiek tiek ramybės kuriant atakas. T. Staniūnas kelis kartus gana pavojingai smūgiavo į varžovų vartus, deja, kiek netiksliai, tuo tarpu „Fakyrai“, kiek apsikeitę su savo varžovais rolėmis, taip pat pavojingai atakavo „olimpiečių“ vartus. Turbūt geriausią progą išlyginti rezultatą turėjo D. Mašidlauskas, kuomet po komandos draugo perdavimo atsidūrė varžovų baudos aikštelėje vos keli metrai nuo vartų, tik galbūt pasirinko ne patį patogiausią būdą smūgiuoti ir kamuolys praskriejo visai šalia artimojo vartų virpsto. Nors antrojo kėlinio antroje pusėje gal kiek netikėtai visiems futbolo kritikams ir specialistams „Olimpijai“ ir buvo po truputį buvo atiduota kamuolio kontrolė, tačiau „Fakyrai“ sugebėjo susistyguoti savo gynybines linijas ir sėkmingai atsilaikė iki pat rungtynių pabaigos.

Pralaimėjusią ekipą drąsiai galima pagirti vien už tai, kad atsilikinėdami prieš susitikimo favoritus jie nenuleido rankų ir toliau atkakliai kovojo ir stengėsi pasiekti savo įvartį, tuo tarpu šeimininkai pagyrų taip pat nusipelnė už tendencingą savo užduočių ir tikslo siekimą net ir apsunkintomis sąlygomis. Kitaip sakant, nugalėtojų mentalitetas šiame mače ėmė viršų – net ir neturėdami atsarginių žaidėjų ir rungtyniaudami prieš ekstra-motyvuotus „olimpiečius“ „Fakyrai“ vis tiek sugebėjo parsivežti 3 taškus.

 

Kruša-Basica  2:1  TEC
Gegužės 11 d., 15:00 val., Fabijoniškių VFM stadionas.

Dar vienas turbūt ganėtinai netikėtas ir nelauktas rezultatas – „Kruša“ įveikė permainingame mače paskutinėmis rungtynių akimirkomis „TEC‘us“ ir po šio mačo jau pralenkė juos turnyrinėje lentelėje. Pagal visas iki tol buvusias tendencijas „TEC“ turėjo užvaldyti aikštės vidurį ir neleisti „Krušai“ pasinaudoti savo pagrindiniu ir didžiausiu ginklu – kontratakomis. Tačiau panašu, kad „Kruša“ sužaidė vienas geriausių savo rungtynių ir jiems jose pavyko įgyvendinti net daugiau užduočių, negu jiems buvo numatęs komandos vadovas.

Kovingumas buvo bene pirmasis, svarbiausias ir labiausiai į akį kritęs veiksnys, jeigu kalbėsime apie „Krušos“ ekipą. Komanda ne tik akivaizdžiai demonstravo norą laimėti bei užsidegimą, bet ir kovojo praktiškai kiekviename aikštės metre dėl visų kamuolių. Nors rungtynes „Kruša“ ir pradėjo dešimtyje, o „TEC“ iškart tuo pasinaudojo ir užspaudė savo varžovus, tačiau greitai prie žaidimo prisijungė ir vėluojantis komandos draugas, tad „Krušai“ pavyko atsilaikyti rungtynių pradžioje prieš tą didįjį varžovų šturmą. Kvėpuoti „Krušos“ gynėjams po to, kai žaidėjų skaičius išsilygino, tapo gerokai lengviau, tačiau žaidimo braižas išliko nepakitęs – „TEC“ stengėsi presinguoti savo varžovus, o šeimininkai tuo tarpu gavo šansą naudotis kontratakų privalumais. Žaidybinį pranašumą pirmajame kėlinyje turėjo svečių ekipa, žaidusi kiek aktyviau ir labiau besistengusi pasiekti įvartį, tačiau labai pavojingų progų „Krušai“ vis tik pavyko išvengti.

Antrasis kėlinys prasidėjo kiek netikėtai – po skersuoto aštraus perdavimo iš dešiniojo krašto „TEC“ vartininkas nelabai sėkmingai atmuša kamuolį, kuris nusileidžia ties maždaug 6 metrais nuo vartų. M. Skipitis sugeba atsitverti kamuolį net trijų gynėjų apsuptyje ir buvo pasiruošęs smūgiuoti į tuščius vartus, tačiau paskutiniu momentu „TEC“ gynėjas parverčia M. Skipitį baudos aikštelėje ir skiriamas 11 metrų baudinys. Jį sėkmingai realizuoja tas pats M. Skipitis ir „Kruša“ kiek netikėtai išsiveržia į priekį. Po praleisto įvarčio „TEC“ supranta, kad jiems nebėra kur trauktis, tad presingas dar labiau suaktyvėja. Deja, smūgiai į „Krušos“ vartus arba netikslūs, arba skriedavo turbūt geriausiam tądien „Krušos“ žaidėjui A. Šeškui į rankas. Patyręs vartininkas praktiškai sugebėjo susirinkti visus smūgius, skridusius į vartų plotą. Išskyrus vieną: po klaidos aikštės viduryje, kai centro saugas nesėkmingai priėmė kamuolį aikštės viduryje, A. Baubkus nieko nelaukdamas smūgiavo iš maždaug 25 metrų; kamuolys gražia trajektorija tiesiu taikymu nuskriejo į viršutinį vartų kampą, o sužavėti nuostabaus įvarčio liko net ir „Krušos“ žaidėjai. 1:1, lieka apie 20 minučių žaidimo, tačiau „Krušos“ jėgos dėl keitimų stokos po truputį ėmė sekti. „TEC“ tą pajuto ir dar labiau užgulė „Krušos“ vartus, tuo pačiu palikdami daugiau laisvo ploto sau už nugarų. O tuomet, kai tavo varžovas yra G. Petryla, to daryti nereikėtų: gavęs kamuolį iš gynėjų, šis tiksliai jį perduoda M. Skipičiui, o pastarasis gražiu smūgiu perkelia išbėgusį vartininką ir 90 minutę rezultatą persveria „Krušos“ naudai.

Lygiosio gal ir būtų labiau dėsningas ir teisingas rezultatas, tačiau vis tik futbole laimi komanda, kuri iš mažiau turėtų progų įmuša daugiau įvarčių, o „Kruša“ tądien būtent ir buvo ta ekipa, kuri puikiai išnaudojo visas savo turėtas geriausias progas. „TEC“ nors ir kontroliavo kamuolį apie 70% laiko, tačiau iki tikslaus atakų užbaigimo vis kažko pritrūkdavo – ar tikslumo, ar greičio, ar stipresnių smūgių, ar net ir sėkmės. Be to, kaip jau minėta, ne kartą „Krušą“ gelbėjo nuostabiai rungtyniavęs jų vartininkas, tad nenuostabu, kad vienas prasčiausių naujajame sezone rungtynių sužaidę „TEC‘ai“ „Krušai“ buvo priversti nusileisti. Panašu, kad svečiai savo varžovų nesugebėjo tinkamai įvertinti ir nusiteikti rimtai kovai, o dauguma žaidėjų manė, kad bus galima juos apžaisti viena koja, tad neretai rungtyniavo pavieniui, perlaikydavo kamuolį ir žaidė ganėtinai savanaudiškai. Tuo tarpu „Krušą“ galima pagirti vien už tai, kad nuosekliai laikėsi savo žaidimo plano – išlaikė sutankintą savo gynybą ir sėkmingai kontratakavo išnaudodami visas savo susikurtas geras progas.

 

Aktas  1:2  TAIP
Gegužės 11 d., 17:00 val., Nemenčinės stadionas.

Šiame mače laukėme išskirtinės intrigos. Nors puikiai žinojome prieš mačą, jog susitinka pirmąją ir paskutiniąją vietas užimančios ekipos, bet tiek iš praeities kovų, tiek iš pačio „Akto“ žaidimo nujautėme kažkur giliai slypinčią intrigą. O prie viso to dar galima buvo pridėti tai, kad „TAIP“ futbolininkai rungtynėse privalėjo verstis be keleto ekipos lyderių – intriga tikrai privalėjo būti. Deja, bet mūsų spėtos lygiosios nepasiteisino. Žinoma, pritrūko vos vienintelio šeimininkų įvarčio, bet esami lygos čempionai dar sykį parodė, kad nugalėtojų mentalitetas nėra šiems svetimas reikalas, tad čempionate vis dar išlieka ne tik kad nepralaimėjęs, bet ir nepraradęs nė taško. Tuo tarpu „Aktas“ per jau penkerias žaistas rungtynes dar nė sykio nelaimėjo ir kol kas artimiausiu metu dar murkdysis iškritimo zonoje.

Jau 5-ąją susitikimo minutę šeimininkų žaidėjui Juozui Dudėnui perduodamas gan aukštas kamuolys, šis sviedinį persikelia galva, tačiau tarsi iš patrankos koja ateina svetys Vytautas Zemleckas. Panašu, jog pastarasis ne tik lygos komentarų skiltyje yra nusiteikęs kovingai, bet ir toje pačioje aikštelėje. Gaila, kad toji kova labiau gaunasi begalviška. Teisėjas kovotojui rodo geltoną kortelę, kai tuo tarpu geniukų futbolininkui lūžta nosis ir yra kviečiamas greitosios medicinos pagalbos automobilis. Todėl apart šio nemalonaus incidento pirmoje mačo dalyje daugiau nieko reikšmingo ir neįvyksta. Lygiosios lyg ir nėra pats blogiausias rezultatas „Aktui“, bet kodėl dar nepamėginus įmušti, nors atakoje ir gerokai sunkiau be sutraumuoto J. Dudėno.

Antrajame kėlinyje atsivėre abiejų klubų vartai ir pradėjo kristi įvarčiai. Jau 67-ąją mačo minutę pirmasis tiksliai kamuolį į vartus smūgiavo Andrzej Wilkicki. Po traumos į aikštę grįžęs žaidėjas nemenkai prisidėjo prie komandos iškovotos pergalės. Lyg ir atrodė įvarčių nebeturėtų kristi, „TAIP“ kolektyvas sugeba dar padvigubinti rezultatą ir praktiškai nulemti susitikimo baigtį likus žaisti jau tik 15 minučių. Darius Zemeckis „atsidaro“ savo sezono įvarčių saskaitą ir rezultatą švieslentėje verčia jau į 0:2. Tačiau toji intriga mažumėlei grįžta nesužaidus nė minutės nuo paskutiniojo įvarčio. Puikiai futbolininkų terminais tariant „prilipus kamuoliui ant kojos“ rezultatą itin stipriu smūgiu švelnina Mindaugas Ambotas ir šeimininkai turi dar kiek mažiau nei trečdalį kėlinio, jog pavyktų nustebinti visą futbolo visuomenę. Tačiau tradiciškai šiemet geniukams pritrūksta tikslumo ir to paskutiniojo perdavimo. Nors pats mačas gavosi išties kietokas bei nuožmus, bet drąsiai teigti, jog svečiai buvo visa galva geresni, tikrai negalime. Susitiko apylygės komandos ir tądien sėkmė labiau šypsojosi „TAIP“ klubui. Nors ir pastarieji žaidė be keleto svarbių futbolininkų – pergalę išvargti vis tik pavyko ir turnyrinės lentelės aukščiausią poziciją išsaugoti – taip pat.

 

Ozas  8:0  Užupis
Gegužės 11 d., 18:00 val., Panerio stadionas.

Iki šiol VRFS III lygoje per jau sužaitas 35 rungtynes matėme daugiausiai 6 įvarčius vieno mačo metu. Ir tai ten pasižymėdavo abi ekipos, kas leisdavo išvengti reginio „į vienus vartus“. Šįsyk „Panerio“ stadione „Ozas“ pasistengė ir tokio reginio išvengti nepavyko. Be vartininko rungtyniavęs „Užupis“ buvo sutriuškinti, pervažiuoti, išprievartauti ir kitaip nugalėti stipriai nepadoriu rezultatu 8:0. Paskutinį kartą tokią gėdą užupiečiai patyrė tik praėjusių metų birželį. Tąsyk tokiu pačiu rezultatu pastaruosius suvažinėjo „Fakyrai“.

Labai daug ką pasakoti apie tokį mačą net nėra ką. Viena ekipa mėgavosi tai ką darė, o kita – laukė kuo greičiau finalinio teisėjo švilpuko. Anot šeimininkų ekipos vadovo svečiai žaidė iki trečiojo įvarčio. Vėliau rungtyniaudami be vartinininko ir vieno pagrindinių lyderių, D. Gražulio, klubas tiesiog palūžo ir aikštelėje degino minutes, laukdami mačo pabaigos. Oranžinių gretose kaip visumet galima išskirti Deivydą Venckų. Šis ne tik prie pergalės prisidėjo hattrick‘u, bet ir asistavo dar dviems įvarčiams – kas ledo ritulio terminais jau suteiktų Deivydui stiprų penketą. Dar tikriausiai derėtų išskirti Karolį Gečą ne tik atsidariusį sezono įvarčių sąskaitą, bet ir padėjusį tą patį padaryt komandos draugui jau anksčiau minėtam D. Venckui.

Po mačo pakalbintas „Ozo“ vadovas pasakojo, jog ateities kovoms šis sutriuškinimas neturėtų pakenkti: „Būsim pasiruošę visoms varžyboms, ne tik sekančioms - lengvų varžovų nebūna šiais metais, o tinkamas nusiteikimas dažniausiai yra lemiamas faktorius mėgėjų varžybose“. Oranžiniai puikiai įrodė, jog ir jau pirmaujant neblogu rezultatu, komanda gali ir toliau rasti savyje motyvacijos bei pratęsti varžovų triuškinimą. Tuo tarpu „Užupis“ po gan neblogos atkarpos ir 4 iš eilės laimėtų taškų, patiria gan skaudų pralaimėjimą, kuris neabejotinai turėtų krestelti per moralę. Komanda nors ir už nugaros turi dar „Olimpijos“ bei „Akto“ futbolininkus – vis tik praleistų įvarčių skaičius krenta į akis. Komanda per 5 žaistus susitikimus yra praleidusi 19 įvarčių, kas yra beveik po 4 per kiekvienas rungtynes. Norint išlikti III lygoje, šią grafą bus privalu pagerinti. Antraip vaizdelis laukia tikrai ne linksmesnis nei sekmadienį „Panerio“ stadione.

 

 Navigatoriai  1:0  Naujieji Verkiai
Gegužės 11 d., 19:00 val., Fabijoniškių VFM stadionas.

„Navigatoriai“ ir toliau maloniai stebina. Nors po tragiško „Omnitel Cup“ sezono A divizione, kur komanda iškrito į B, navigai lyg ir atrodė mažumėlę išsiderinę, tačiau jau nuo naujojo 2014 metų sezono komanda demonstruoja, kad žiemą darytos klaidos jau praeity ir ekipa yra nusiteikusi kabintis už medalių ir pasikandžioti kiekviename mače. Tikriausiai jau visi iki gyvo kaulo tai žino, kad „Navigatoriai“ bei „TAIP“ yra vienintelės III lygos komandos, kurios dar nėra patyrusios pralaimėjimo. Tačiau klubo vadovai teigia, jog tai tik iš esmės sezono starte sąlyginai lengvesnis tvarkaraštis, kuris leidžia pradžioje navigams įsižaisti ir pajusti savojo futbolo ritmą.

Rungtynės prasidėjo tokiu netikėtu atviru futbolu. Nors realių progų daug sukurta nebuvo, bet abu klubai žaidė drąsiai ir nevengė kombinuoti bei užsibūti su kamuoliu. Šeimininkų ekipa per pirmas 45 minutes sukūrė vos kelias pusproges. Deja, nesimatė aktyviojo M. Bajoriūno, todėl šiam pasižymėti taip ir nepavyko. Tuo tarpu verkiškiai neketino snausti. Komanda pirmai kiek normalesnei pasitaikiusiai progai nevengė smūgiuoti iš toli. Tačiau bent jau pirmose mačo dalyje, taikikliai buvo gerokai nesureguliuoti ir rimtesnės žalos navigų vartinininkui pridaryti nepavyko.

Antrasis kėlinys kardinaliai vaizdu aikštelėje nesikeitė. Abi ekipos taip pat nevengė atakuoti, o nuo to buvo smagiau tik neutralaus žiūrovo akiai. Jau iš artėjančio neitin gražaus juodojo debesies matėsi, kad rungtynėse bus ne tik lietaus, bet ir vienas kitas įvartis. Kito nebuvo, bet vieną pamatėme. Ilgesnį atsarginių žaidėjų suolelį turinttys šeimininkai tuo pasinaudojo. Kėliniui perkopus į antrąją dalį, navigai ėmė kiek aktyviau žaisti puolime ir sukūrė keletą išties neblogų progų įvarčiui. Tačiau tas pats M. Bajoriūnas supratęs, kad tai ne jo diena, leido komandos likimą spresti Olegui Ivanovskiui. Šis po gero Sauliaus Vaigino perdavimo, galva sėkmingai siunčia kamuolį į vartus ir likus žaisti vos kelias minutes, gerokai priartina savo komandą prie pergalės. Pabaigoje teisėjas ištraukia dar keletą geltonų kortelių, „Naujieji Verkiai“ dar pora sykių pamėgina užpulti, bet rezultatas nebesikeičia ir „Navigatoriai“ iškovoja antrąją pergalę čempionate bei nepralaimėtų rungtynių skaičių padidina jau iki 5. Jeigu turėsime ir „Carlsberg“ taurės mačą omeny – jau net iki 6.

Šeimininkų atstovai, jau kaip minėjome, kol kas didžiąją gerų rezultatų nuopelnų dalį verčia tvarkaraščiui, tačiau užbėgant įvykiams už akių praneša, jog artėjantis sekmadienis ir dvikova su „Viltimi“ bus puikus to pasitikrinimas. Ar iš tiesų kol kas sekasi žaisti su sąlyginai antrojo septyneto komandomis, ar navigai yra pajėgus nukauti ir kol kas antroje vietoje žengiančią ambicingąją „Viltį. Tuo tarpu verkiškiai jau trečią sykį iš penkių šiemet rungtynes baigia minimaliu rezultatu 1:0. Tik skirtumas tas, jog iki šiol pavykdavo tokiu rezultatu laimėti, o dabar teko atsidurti jau ir pralaimėjusiųjų padėtyje.