22-asis turas VRFS III lygoje nieko naujo neatnešė. Tiesa, galima pasveikinti „TAIP“ klubą su čempionų titulo apgynimu, nors tai kažkaip niekam nebe netikėta. Jau seniai tas brendo ir laukėme tik tos dienos, kuomet nebeliks „Vilčiai“ ir teorinių šansų pavyti „TAIP“. Vertinant situaciją kovoje dėl 2-3 vietų, tai paprasčiausiai nėra ką vertinti. Situacija ant tiek yra sumalta, jog galima laukti absoliučiai visokių scenarijų. Todėl geriau neburkime ir pakentėkime dar pora savaitgalių, kuomet neabejotinai bus įnešta daugiau aiškumo.

 

Fakyrai 3:2  Navigatoriai
Spalio 12 d., 14:00 val., VPU stadionas

“Fakyrai” kaip ir tikėtasi, reikalus susitvarkė ne pačiu lengviausiu būdu. Na, žinoma, jeigu vertinsime tik 50 minučių – sakysime, jog vargo šeimininkai visiškai neturėjo, tačiau futbolo rungtynės jau ilgą laiką pasaulyje vyksta 90 minučių, tad iš žaidimo “išsijungti” įpusėjus varžyboms nederėtų niekam. Puikią pamoką sekmadienį parodė “Navigatorių” kolektyvas vos nesugrįžęs į mačą atsiliekant rezultatu 0:3.

Abi ekipos puikiai žinojo, kad pergalė šioje akistatoje būtų svarus žingsnis link savųjų tikslų. Kaip žinia, svečiai kaunasi dėl išlikimo, kuris labai panašu nebėra realus ir bent jau belieka pasistengti užimti 10-ąją vietą, kuri suteikia dar šansą sužaisti pereinamąsias rungtynes su IV lygos ketvirta komanda. Tačiau iki to dar taip pat nemažas kelias. Tuo tarpu „Fakyrai“ žūtbūt sezono finiše sieks bronzos, kas reiškia, jog dabar pagrindinis jų priešas yra „Prelegentai“. Tačiau jeigu ir šie laimėtų savo atidėtas dvejas rungtynes, tuomet jau tektų vytis „Viltį“ ir tikėtis, kad pastarieji praras taškų. Žodžiu, kol kas visur, apart čempionų titulo, yra totali mėsmalė.

Kalbant apie pačias varžybas, tai šeimininkai suorganizavo labai neblogą pradžią. Nikalaj Marciulevič 14-ąją ir 20-ąją minutėmis du kartus pasiuntė kamuolį į vartus ir dar net neįpusėjus kėliniui padėjo savo ekipai žengti rimtą žingsnį pergalės link. Antroje susitikimo dalyje „Fakyrai“ tikrai žinojo, kad bet koks praleistas įvartis sugražins intrigą į šį mačą, tad geriau nerizikuoti ir šaltais nervais įmušti trečią. Buvę „Vilties“ žaidėjai Haroldas Kerušauskas ir Aivydas Ruškys sukuria ir trečią tikslų smūgis. Pirmasis prie patrigubinto rezultato prisideda perdavimu, antras – taikliu smūgiu, 3:0 ir labai panašu, kad tądien viskas jau aišku. Bet kaip jau minėjome, futbolo rungtynių trukmė yra 90 minučių, o visokiausių stebuklų prikuria profesionalai, tad net neabejojame, kad nustebinti gali ir mėgėjai. O „Navigai“ nieko nelaukdami su Liutauro Mažeikos pagalba 72-ąją ir 89-ąją minutėmis gerokai pagadino nervus fakyriniams, kurie tikrai privalėjo bent jau po antrojo įvarčio ne juokais sunerimti. Tiesa, jau laiko liko vos kelios minutės, todėl Liutauro įvarčiai labiau gavosi garbės, o ne atnešantys kokios tai apčiuopiamos naudos. Taigi, 3:2 ir svečių padėtis III lygoje darosi gerokai komplikuota.

 

Olimpija  0:0  Aktas
Spalio 13 d., 15:00 val., Dilgynės stadionas

Šio mačo spėliojimuose pataikėme praktiškai į dešimtuką. Čia jokiais būdais įvarčių fiestos nelaukėme, puikiai žinojome, kad čia vienas įvartis gali nulemti susitikimo baigtį, tačiau ir to vieno neišvydo tądien Dilgynės stadione susirinkę žiūrovai. Taigi, padėtis labai paprasta. „Olimpija“ vis dar turi 4 taškais daugiau už „Aktą“. Geniuka, žinoma, būkim realistai – jau prarado visus normalius šansus pasidabinti medaliais, tačiau „Olimpija“ per likusias jiems 5 rungtynes gali dar „pricirkinti“ ne vienai III lygos komandai. Netgi galima sakyti, kad būtent rungtynėse su „Prelegentais“ bei „Viltimi“ ir paaiškės kokiame lygyje iš tiesų yra olimpiečiai. Jeigu pavyks nuskriausti ir šiuos du dėl sidabro kovojančius lygos mohikanus, tai viskas labai teisinga ir „Olimpija“ tikrai verta medalių, bet jeigu to padaryti nepavyks – veikiausiai niekas neliūdės ir pastarieji be jokios abejonės pasidžiaugs ypatingai bei netikėtai sėkmingu 2014 metų sezonu. Jau dabar yra aišku, kad „Olimpija“ ir kitąmet žais stipriausiose miesto pirmenybėse, o tai jau neblogas pasiekimas. Turint omeny ką prieš sezoną kalbėjo apžvalgininkas ir jie patys.

Vis tik rungtynėse šeimininkai nebesurinko dviejų sudėčių kaip jiems yra šį sezoną įprasta, tačiau atsarginių žaidėjų suolelis vis tik buvo pakankamai užpildytas. Žinoma, apie rungtynes 0:0 daug nepripasakosi, tačiau remiantis „Olimpijos“ apžvalgininko atsiliepimais žinome tik tiek, kad „Aktas“ vietomis atrodė galingiau ir jeigu reiktų rinkti komandą, kuriai padovanoti 3 taškus, tai svečiai būtų žingsniu arčiau tokio prizo. O bendram vaizdui susidaryti, galime pasiskolinti vieną pastraipą iš olimpiečių mačo apžvalgėlės: „Vis dėlto Aktas žaidė šiek tiek galingiau. Bent jau fiziškai. Subrendę vyrai, žinantys kaip žaisti futbolą. Kada bauduoti, o kada - nukristi. Rungtynės buvo iš serijos "iki pirmo įvarčio". Arba - "kas pirmas įmuš, tas ir laimės". Tiesa, ypatingų progų nebuvo. Pas Olimpiją - iš viso. Pas Aktą - beveik. Nes bene 88 min., kai aktiečiai pamėgino rimčiau pašturmuoti, Olimpijos baudos aikštelėje kilo gaisras. Aišku, po standarto. Kamuolys mėtėsi nuo vieno varžovo prie kito, Olimpijos gynėjai desperatiškai mėgino jį (kamuolį) išmušti, bet smūgis visgi nutiko. Ir būtų neišvengiamai virtęs įvarčiu, jei ne ant vartų linijos užsibuvęs Staniūnų Tomas. Kamuolys į vartus nepateko, galiausiai apleido baudos aikštelę, o dar po kelių minučių teisėjas užfiksavo lygiąsias“.

 

Ozas  1:2  FKK Spartakas
Spalio 13 d., 15:30 val., Panerio stadionas

„Carlsberg“ taurės ketvirtfinalio repeticija baigėsi svečių iš Ukmergės pergale. Nors panašiai ir buvo galima tikėtis, kad dėl medalių kovojanti ekipa vis tik žiupsneliu laimėti norės daugiau, tad nors ir minimalia persvara, vis tik pergalę pasiekti pavyko ir vis dar išlikti toje beprotiškoje mėsmalėje, kuri kiekvieną savaitgalį vis sujuda, tačiau taip nieko aiškaus į turnyrinės lentelės padėtį ir neatneša.

„Ozas“ nuo pat pirmųjų minučių ėmėsi taktikos žaidimą grįsti labiau aikštelės kraštais bei iš pasalų skersuoti sviedinį į baudos aikštelę. Svečiai gi stengėsi žaisti kaip įmanoma įvairesnį futbolą, kas kėlinio pabaigoje atnešė ir šiokių tokių vaisių. Jautėsi labai nedideliu matavimo vienetu, kad ukmergiškiai laimėti siekia labiau, todėl 39-ąją susitikimo minutę „Spartako“ kapitonas Igoris Krasinas iš baudos aikštelės krašto siunčia kamuolį į tolimąjį vartų kampą ir išveda savo komandą į priekį – 0:1 ir žada būti išties dar geresnis antras kėlinys.

Antroje žaidimo dalyje šeimininkai ne juokais sukruto. Padarytos veikiausiai taktinės kelios permainos leido ekipai žaisti su dvigubu užsivedimu, negu jis buvo pirmajame kėlinyje. Ta proga oranžiniai didžiąją pirmos kėlinio pusės dalį praleido svečių klubo aikštės pusėje. Tačiau tokių rimtų 100% progų sukurti taip ir nepavyko. Žinoma, meistriškumo pritrūko išnaudojant ir pusproges, bet šiek tiek sėkmės šypsnio ukmergiškiams – ir tam kartui pavyksta išsaugoti vartus „sausus“. Tuo tarpu neįmuši tu, įmuša tau. Seniai pamiršta ir girdėta frazė. Už antrą geltoną kortelę iš aikštės šalinamas „Ozo“ futbolininkas Aurimas Radavičius, o tuo tarpu baudos smūgis šalia šeimininkų vartų. Jį nepriekaištingai realizuoja pirmojo įvarčio autorius Igoris Krasinas. Jo dublis jau 69-ąją minutę leidžia spartakiečiams turėti dvigubą persvarą bei vienu žaidėju aikštelėje daugiau. Pergale pradeda nebeabejoti. Tiesa, pačioje akistatos pabaigoje dar pavyksta oranžiniams sušvelninti, kuomet Mantas Giedraitis pademonstravęs klasę susistabdo aukštai skriejusį kamuolį ir pasiunčia jį į vartus. Tačiau paprasčiausiai nebelieka visiškai laiko, kad dar būtų galima kalbėti apie kažkokią intrigą. „Spartakas“ sužaidė taktiškai brandžiau, o ir fortūnos veidu atsisuko būtent į svečių kolektyvą. „Ozui“ tuo tarpu jau šį penktadienį bus puikus šansas revanšuotis, kuomet bus kovojama dėl bilieto į „Carlsberg“ taurės pusfinalį.

 

Užupis  0:4  Salininkai
Spalio 13 d., 16:00 val., Bukiškio stadionas

Rungtynėse, kur susitiko lygos absoliučiai paskutinė komanda, nebekovojanti dėl absoliučiai nieko. Jau visi anti-rekordai pamušti, dėl garbės jokios kovoti liežuvis neapsiverstų pasakyti, tai tiesiog kovoja dėl to, kad reikia pabaigt čempionatą ir tikriausiai už neatvykimą į varžybas nesinori gauti baudų. Spėčiau, jog malonumo daug vis tiek komanda nebeturi. Tuo tarpu „Salininkai“ po juodo laikotarpio, kuomet buvo pralaimėtos net 3 rungtynės ir 1 sykį žaista lygiomis – pagaliau laimėjo ir pagaliau nutraukė pergalių badą. Nors komanda jau veikiausiai dėl medalių nebekovos, bet dar liko mačai su „Fakyrais“, „Prelegentais“, „Spartakas“, kuriems nervus salininkiečiai dar tikrai norės sugadinti ir ką ten gali žinoti – gal ir pavyks.

Šis gi mačas prasideda atviro futbolo spektakliu. Dėl aikštelės panašumo į bulvių lauką kamuolio laikyti ant žemės nelabai pavyksta, todėl neretoje atakoje užtenka 3-4 perdavimų, po ko seka ilgas perdavimas į priekį. Taigi, abu kolektyvai nesismulkina ir žaidžia atvirai. Žymesnė persvara be abejo svečių pusėje, kurie ir pelno pirmąjį įvartį. Tikslų Pavelo Šarynskio skersavimą iš krašto „uždaro“ Jurij Račko ir išveda „Salininkus“ į priekį. Antrojo įvarčio, deja, reikėjo palaukti. Iki tol, žinoma, užupiečiai kelis sykius pavojingai buvo užgulę, bet tądien visiškai be klaidų rungtyniavo svečių klubo vartų sargas.

Antrajame kėlinyje komandiniame pasitarime „Salininkai“ sustygavo žaidimą ir pulti bei gintis sekėsi žymiai geriau. Tikriausiai nieko keisto, jog pradeda kristi ir įvarčiai. 66-ąją minutę Gediminas Skrockas „kabina“ kamuolį Martynui Rimačius, kuris tinkamai ir laiku įbėgdamas dvigubina svečių ekipos persvarą. Praktiškai šiuo įvarčiu galima sakyti ir buvo nulemta mačo baigtis. Netrukus pasimėgaudami dar pergalę kamuolį į tinklą siunčia Jurij Račko (pastarojo dublis) ir pačioje jau pabaigoje užtvirtina ketvirtuką – Artūras Žarnovskis, leisdamas komandos draugui Pavelui Šarynskiui įsirašyti antrąjį rezultatyvų perdavimą tos dienos mače. Užtikrinta ir jokių klausimų nekelianti „Salininkų“ pergalė. Nors futbolo grožį Bukiškio stadione sunku įsivaizduoti kaip po dalyką, bet svarbiausia šioje vietoje iškovoti 3 taškai ir nutraukta juodoji serija.

 

Viltis  2:3  TEC
Spalio 12 d., 16:00 val., Fanų stadionas
 

Atrodo, kad „Viltis“ dabar specialiai erzina savo žemiau esančius varžovus vis prarasdami kažkiek taškų ir leisdami juos prisivyti, o tuomet vėl sužaisdami kelis geresnius mačus ir visas viltis atitolindami. Šįkart buvo nusileista „TEC“ ekipai ganėtinai pelnytu rezultatu 2:3. Dabar pagal prarastus taškus „Viltis“ jau yra trečioje vietoje, ir dabar jau labai daug kas priklausys vėlgi nuo jų tarpusavio mačo su „Prelegentais“ jau ateinantį savaitgalį. O turint omenyje tai, kad „Vilčiai“ dar liko sužaisti su „TAIP“, tai trečia vieta darosi visai realus variantas.

„TEC“ po šios pergalės visai neblogai įsitaisė turnyrinės lentelės viršuje, ir nors dabar jie yra tik 6 vietoje, juos tik 2 taškai skiria nuo antrosios. Tiesa, dauguma jų tiesioginių konkurentų yra sužaidę net keliomis rungtynėmis mažiau, tad džiaugtis taip pat dar yra kiek per anksti. Pačios rungtynės buvo nors ir permainingos, tačiau nelabai gražios akiai. Pasirodo, V. Pajarsko suspendavimas „Vilčiai“ turėjo žymiai daugiau įtakos – komanda atrodė absoliučiai pasiklydusi kukurūzų laukuose, vietomis sunkiai sugebėdavo pereiti aikštės vidurį, vietomis matėme netgi juokingų perdavimų bet kur į autus, o apie kamuolio palaikymą ar aštrius apėjimus šeimininkai dažniausiai galėjo tik pasvajoti. Net turbūt nedaug apsirikčiau teigdamas, kad „Vilties“ ir kamuolio kontrolė buvo mažesnė, ir perdavimų tikslumas 60 procentų neviršijo.

Kaip ten bebūtų, „Viltis“ rungtynes pradėjo labai sėkmingai – išvestas į baudos aikštelę T. Chomičius nepagaili paso komandos draugui į tuščius vartus, tad E. Jameson-Moles išveda šeimininkus į priekį. Deja, džiaugėsi jie neilgai, kai iš labai tolimo krašto „TEC“ žaidėjas A. Bubokas norėjo kelti į baudos aikštelę, bet pateikė nuo virpsto ir skersinio tiesiai į vartus – vartininkas buvo praktiškai bejėgis. Likęs pirmojo kėlinio laikas buvo praktiškai švaistomas tik aikštės viduryje, kai iš esmės nei vieni, nei kiti nesugebėjo labiau priartėti prie savo varžovų vartų. Deja, „Viltis“ vis tik įvartį prieš pat pertrauką tarp kėlinių prasileido – keistame epizode paskirtas 11 metrų baudinys, kuri realizavo R. Jankovskij – 1:2. Po pertraukos „Viltis“ atliko kelis žaidėjų perstūmimus ir keitimus aikštėje, tad iškart pamatėme kelis bent į ataką panašius išpuolius. Vienas jų labai greitai pasibaigė išlyginamuoju įvarčiu: sužaista sienele aikštės viduryje, tuomet sekė perdavimas į kraštą, iš krašto žemas perdavimas į baudos aikštelę, o ten U. Juozaitis jau padarė viską, kas jam priklausė, siųsdamas kamuolį į priešingą vartininko judėjimo krypčiai kampą. Po įvarčio „Viltis“ vėl smarkiai pasėdo, o „TEC“ akivaizdžiai perėmė iniciatyvą. Svečiai sukūrė ganėtinai daug pusprogių, o keliant vieną kampinį jiems ir pasižymėti pavyko – nežmoniškai keistai kamuolys nusileido vartininko aikštelės viduryje, kai gynėjai tiesiog neišnešė paprasto kamuolio, o čia tokios dovanėlės „TEC“ nepraleido – 2:3. Iki varžybų pabaigos komandos dar sugebėjo apsikeisti ne viena proga ir smūgiu, tačiau iki įvarčio trūkdavo gero metro. Dar vienu momentu varžybų pabaigoje ir T. Chomičius beveik vienas prieš vartininką išėjo, tačiau mėginimas jį apeiti ir prasimesti kamuolį į tuščius vartus nepavyko – puikiai iš vartų išėjęs vartininkas gelbėja savo komandą. Praktiškai šia neišnaudota proga rungtynės ir baigiasi – „TEC“ džiūgauja iškovoję tikrai pelnytą pergalę ir spaudžia rankas „Vilčiai“.

 

TAIP  7:2  Kruša-Basica
Spalio 13 d., 18:00 val., LFF stadionas
 

Čia kažkokių didelių stebuklų jau neįvyko – lyderių skriaudikė „Kruša“ stipriai nusileido III lygos čempionams ir rezultatas šįkart buvo labai toli nuo įtempto. Galutinis rezultatas, žinoma, nes dėl pačios rungtynių eigos tai visai ir pasvarstyti galima, kaip viskas būtų nutikę, jeigu „Krušai“ būtų labiau pasisekę.

„TAIP“ akivaizdžiai geriau atrodė po to, kai turėjo kelias ramesnes dienas poilsiui po tikrai įtempto periodo, kai teko žaisti labai sudėtingas rungtynes tiek LFF, tiek ir „Carlsberg“ taurėse, o ir dar III lygos mačai vis po kojom maišydavosi. Nors juose vargo „TAIP“ ir turėjo mažiausiai, tačiau jie vis tiek nusunkdavo savo stabilią dozę jėgų, tad, pavyzdžiui, jau net ir su „Salininkais“ ankstesniame ture „TAIP“ turėjo vargo. Čia dar jiems kiek į pagalbą reabilituojant jėgas atėjo ir „Krušos“ vyrukai, kurie ne tik keitimų tądien praktiškai neturėjo, bet ir savo sudėties standartiškai nesugebėjo surinkti, tad amžiaus vidurkiu savo varžovus lenkė turbūt kokį pusantro karto. Dėl to bent jau antrasis kėlinys „TAIP“ ekipai buvo paprastas pasivaikščiojimas neeikvojant papildomų jėgų.

Pačios rungtynės prasidėjo labai ankstyvais šeimininkų įvarčiais, kai pasižymėjo A. Vilkickij ir G. Butavičius, tačiau po šių įvarčių „Kruša“ kiek suėmė ir save į rankas, ir varžovų puolimą, tad „TAIP“ akivaizdžiai darėsi sunkiau prieiti prie „Krušos“ vartų, nors, aišku, ir noro, ir poreikio didelio taip pat nebuvo, kai auksas jau seniai kišenėje. Kaip ten bebūtų, kruša antroje kėlinio pusėje sugebėjo rezultatą sušvelninti ir vienu momentu jau atrodė, kad dar gali svečiai ir užsikabinti už šių varžybų, tačiau pačioje pirmojo kėlinio pabaigoje tikslūs 2 G. Mikulėno įvarčiai realiai nužudė rungtynes. Tą pripažino ir pats „Krušos“ vadovas – komanda tiesiog palūžo ir jau nebeužteko valios ir psichologinių išteklių motyvuotis ir vytis savo varžovus. „TAIP“ ir toliau demonstravo tą patį sau būdingą futbolą, draskė varžovų gynybą ir mėgavosi žaidimu. Rungtynių pabaigoje „Kruša“ dar sugebėjo kiek pagražinti rezultatą, tačiau net ir po jo rezultatas atrodė labai grėsmingai. Iškristi „Krušai“ bus labai sudėtinga, tad pralaimėjimo sureikšminti labai nereikėtų, turint omenyje tai, kad dar yra gausybė pasiklydusių ir vis į varžybas nepataikančių komandos narių. Palinkėkime bent jau kitame ture pasirodyti savo tikruoju veidu, kuris, manau, tikrai vertas daugiau, negu atspindi turnyrinė lentelė.

 

(BUS DAUGIAU)