Baigėsi dar vienas turas III lygoje. Čia daug ekipų yra nesužaidusios nė 20 mačų, jau nekalbant, kad pagal visą tvarkaraštį turėjo būti sužaista po 21. Tačiau kaip ten bebūtų, galime pasveikinti „TAIP“ kolektyvą, kuriems iki visiškos čempionų apgynimo ceremonijos trūksta 1 taško. Žinoma, ir dabar nė viena gyva būtybė netiki, kad „Viltis“ juos pavys, bet matematika tokia, jog turime oficialius sveikinimus siųsti jau tik nebeliekant ir teorinėms galimybėms. 21-ajame ture pagaliau atgijo „Fakyrai“ nukaudami „Spartaką“, nemažą staigmeną pateikė ir „Kruša“ nugalėdama „Viltį“ bei įnešdama papildomo įdomumo vėlgi dėl to paties sidabro. Nors „Prelegentai“ savo ilgąją pergalių seriją jau paleido, vis tik būtent jie turi visus šansus atimti antrąją vietą iš viltiečių. O kaip ten jau bus – pamatysime patys.

 

FKK Spartakas  2:4  Fakyrai
Spalio 4 d., 14:00 val., Ukmergės centrinis stadionas

Šiose varžybose darėme statymą, jog svečiai gali nesusirinkti ir lyga tiesiog įpaišys pastariesiems techninį pralaimėjimą. Tačiau nė velnio. „Fakyrai“ nusprendė, kad nusibodo komandai būti pajuokos objektu ir pats metas pradėti žaisti. Į Ukmergę išvyko net 16 žaidėjų, nors dar penktadienį buvo kalbama apie neatvykimą. Kažkaip įtartinai čia varžovų užmigdymu pakvipo. Tačiau pergalės siekti galima visokiomis priemonėmis, o „Fakyrai“ pastaruoju metu paprastuoju būdu ne itin daug pergalių pasiekę, tad nutarė sužaisti ir už aikštės ribų. Bravo. Pavyko.

Vis tik susitikimo pradžia visai neblogą gyvenimą žadėjo šeimininkams. Šie jau 15-ąją susitikimo minutę, su Mato Morkūno pagalba ir, žinoma, ne be užtikrinto Dainiaus Sakalausko reido dešiniuoju atakos kraštu bei tikslaus perdavimo, išsiveržia į priekį. Tačiau ukmergiškiai ilgai nesidžiaugė. Svečiai nenuleido galvų ir jau už 5 minučių pakėlę kampinį Martynui Rumkiui leidžia lyginti rezultatą – 1:1. Pajutę skanųjį įvarčių skonį, fakyriniai ir toliau nesiliovė grasinti šeimininkų vartams. Neprireikė nė 10 minučių, jog pastarieji jau pirmautų. Šįsyk vėl kampinis, tik jau smūgiu galva pavyksta įvartį pasiekti Marijui Kursevičiui. Iš gražios pradžios „Spartakui“ liko tik prisiminimai. Bet tai dar galų gale ne pabaiga. 32-ąją ir 40-ąją minutėmis pagauti gero vėjo, „Fakyrai“ kala dar du įvarčius ir pasiunčia ukmergiškius į absoliutų „knock-out‘ą“ visiškai prieš pertrauką. Po kartą į vartus kamuolį pasiunčia Eduardas Tučinskis bei Timur Balaev.

Antroje mačo dalyje šeimininkai atgyja. Ekipa suprasdama, kad prarasti nebėra ką ėmė žaisti atsakingiau ir kiečiau. Tuo tarpu „Fakyrai“ puikiai suprasdami, jog rezultatas jau yra, tereikia jį išlaikyti – atsitraukia į gynybą ir ten lieka iki pat susitikimo pabaigos. Žinoma, vienišas puolėjas pasigano aikštės viduryje, bet jam progų užsikabinti už kamuolio, praktiškai buvo tiek, kiek turime ant vienos rankos pirštų. Netrukus Mindaugas Morkūnas uždirba 11 metrų baudinį, kurį pats ir realizuoja. Rezultatas tampa 2:4, o lieka žaisti dar daugiau nei pusvalandis. Prie gerų norų gali drąsiai pakovoti dėl taškų. Tačiau visas kortas sumaišo to paties Mindaugo Morkūno raudona kortelė 73-ąją varžybų minutę. Teisėjui nefiksavus pražangų prieš Mindaugą, šis nutarė keiksmais atsilyginti mačo arbitrui, kas savaime aišku, jam nepatiko. Todėl likusias beveik 20 minučių „Spartakas“ privalėjo žaisti mažumoje. Tačiau šiai ekipai niekad netrūko kovingumo. Šeimininkai dar labiau išliedami sportinį pyktį surengė lemiamą šturmą, iš kurio, deja, nieko išpešti taip ir nepavyko. Turnyrinėje lentelėje po šio susitikimo išsilygina taškais, bet „Fakyrai“ vis dar turi vieną mačą rezerve prieš čempionus „TAIP“ futbolininkus.  

 

TEC  6:3  Naujieji Verkiai
Spalio 5 d., 16:00 val., Fabijoniškių VFM stadionas

Rezultatyviausios 21-ojo turo rungtynės, kuriose abi komandos pasismagino ir įmušė net 9 įvarčius. Šeimininkai į varžybas rinkosi kovingai nusiteikę. Jie puikiai suprato, jog jeigu vis dar norima pasvajoti dėl 3 vietos lygoje, yra privalu iš likusių 6 (įskaitant ir šias jau sužaistas) laimėti bent 4 ar 5. Todėl „Naujieji Verkiai“ šiai dienai nėra iš tų komandų, kurios turėtų statusą „neįveikiamos“, todėl 3 taškai liūtams čia buvo privalomi. Na, kaip rodo mačo eiga ir statistika tuos 3 taškus be didesnio vargo „TEC‘ai“ ir pasiėmė.

Pirmoji kiek rimtesnė atakų banga ir nuo pat susitikimo pradžios vadeles į savas rankas ėmė šeimininkai. Netrukome sulaukti ir pirmojo įvarčio, kuomet nuo 11 metrų žymos Ričard Jankovskij realizuoja baudinį bei pradeda savai ekipai siekti užsibrėžto tikslo. O kad tikslas priartėtų dar labiau – Raimondas Vilėniškis neužilgo asistuoja Vaidotui Praniui, kuris jau 22-ąją susitikimo minutę liūtų persvarą verčia dviguba. Pastarieji, beje, turėtų atsiminti neperseniausius įvykius, kuomet prieš „Prelegentus“ buvo pralaimėta, nors varžybų pradžią matėme identišką – t.y. 2:0. Nors kėlinio viduryje svečiai sugeba rezultatą sušvelninti, panašu, kad šįsyk „TEC“ futbolininkai atrodo yra pasimokę iš klaidų ir į tą pačią duobę nelipa bei kėlinio pabaigoje užtvirtina solidžią persvarą tas pats Vaidotas Pranys. Į pertrauką abu klubai išeina ilsėtis esant rezultatui 3:1.

Antrajame kėlinyje veiksmo taip pat netrūksta. Dar kartą pertraukos metu matyt šeimininkai prisiminė neseną „Prelegentų“ antausį ir jau 50-ąją minutę didina persvarą iki 4:1. Šį kartą Vaidotas Pranys jau tik pasižymi rezultatyviu perdavimu, o finalinį smūgį atlieka Artūras Bubokas. Lyg ir atrodytų viskas šiame susitikime aišku. „Verkiai“ jau neberas savyje jėgų ir rezultato išlyginti jiems tikrai nepavyks. Tačiau „TEC“ vadovas Aurimas Baubkus veikiausiai netyčia siunčia kamuolį į vartus bei palieka priešininkams dar vilties pusvalandį, kad stebuklas vis tik jei ne pats susikurs, tai „Naujieji Verkiai“ jį sukurs. Per artimiausias 20 minučių abi ekipos dar apsikeičia po įvartį ir esant rezultatui 5:3 laiko svečiams praktiškai nebelieka. O kad pabaigoje klausimų niekam nebekiltų, Vaidotas Pranys „apsiformina“ „hattrick‘ą“ kaldamas šeštąjį liūtukų įvartį tądien. Taigi, įvarčių fiesta baigiasi šeimininkų pergale, kurie turėdami 30 taškų vis dar nepaleidžia šanso užsikabinti už bronzos medalių. Kol dar liks bent teorinių galimybių – tikėsime ir mes. „Naujieji Verkiai“ tuo tarpu, nors ir turėdami 2 rungtynes atsargoje – išlikti greičiausiai jiems nebepavyks. Iki „Ozo“ tik 5 taškai, bet dar žaisti ir su „Viltim“, ir su „TAIP“, ir su „Prelegentais“.

 

Aktas  1:1  Ozas
Spalio 5 d., 16:00 val., Nemenčinės stadionas
 

Nors sensacija to tikrai nepavadinsi, tačiau tokio rezultato greičiausiai mažai kas tikėjosi. Ir nepaisant to, kad abi komandos skiriasi tik 4 taškais, kas lyg ir turėtų byloti apie komandų panašų pajėgumą, vis tik „Aktas“ į mačą ėjo tikrai kaip pelnyti favoritai. Ne tik žymiai geresnę sportinę formą demonstruojantys, bet ir apskritai daug solidžiau atakuojantys, geriau susižaidę ir individualiai stipresni. Jeigu ne pirmas itin nesėkmingas ratas, tai „Akto“ taip arti „Ozo“ tikrai nematytume.

Tačiau „Ozas“, galima sakyti, būtent ant to autsaiderio žirgo šiose rungtynėse ir išjojo. Svečiai per daug stebinti pasaulio savo įmantriomis atakomis ar nestandartiniais sprendimais su kamuoliu net nemėgino, tad laikėsi pakankamai drausmingo ir sekančio elementariomis futbolo taisyklėmis žaidimo. Tai jiems leido neprasileisti įvarčių, o tuo pačiu ir išlaikyti ir intrigą, ir įtampą viso mačo metu, kadangi bet kada su bent minimaliu fortūnos šypsniu rezultatas galėjo pakrypti į bet kurią pusę. Pradžia skaniai „Aktui“ tikrai nekvepėjo – sunkus apšilimas neleido palaikyti aukštesnio tempo nuo pat pradžios, o gana lėtokai besirinkę į rungtynes „Akto“ pagrindiniai žaidėjai gerokai išbalansavo ir trenerio darbą. „Ozas“, panašu, bent jau pirmajame kėlinyje laimėti norėjo kur kas labiau, tad akyse spindėjo žymiai daugiau noro ir kovoti, ir laimėti. Pasinaudoti susikurtomis progomis, deja, pirmajame kėlinyje nepavyko, tačiau to paties nesugebėjo padaryti ir šeimininkai.

Vos prasidėjus antrajam kėliniui, „Aktas“ galiausiai pralaužė susikaupusius ledus – M. Ambotas po kuriozinio smūgio sugebėjo, sakykime, pergudrauti vartininką. Kupsto pagalba, aišku – kai vartininkas jau laukė kamuolio pasiruošęs jį tvirtai sugriebti, jis netikėtai pašoko ir nuskriejo į vartų tinklą. Lyg ir nepersistengdami „Aktas“ tądien po truputį artėjo 3 taškų link, kas būtų buvę visai neblogai, tačiau žymiai lengviau tądien atrodę „Ozo“ žaidėjai galų gale pribrandino ir savąjį įvartį – po vieno smūgio iš toli sekė pakartotinas smūgis, kurio vėl išgelbėti vartininkas jau nesugebėjo – 1:1. Iki rungtynių likę buvo jau per mažai, kad kas nors iš esmės pasikeistų gana lėtokame ir nuobodokame mače, o teisėjui švilpiant rungtynių pabaigą džiugesni atrodė „Ozo“ žaidėjai. Ir ne veltui – augant įtampai kovoje dėl išlikimo net ir šis vienas taškas gali būti labai svarbus. Tuo tarpu „Aktui“ šie 2 prarasti taškai nors ir sujaukė visus planus nebeprarasti nė vieno taško, tačiau esmės turnyrinėje lentelėje nekeičia – komanda ir toliau išlieka tarp stabilių vidutiniokų.

 

Kruša-Basica  2:0  Viltis
Spalio 5 d., 16:30 val., Naujosios Vilnos stadionas
 

Nors laimėtojo šįkart atspėti ir nepavyko, tačiau dar prieš varžybas buvo galima numatyti, kad „Vilčiai“ tikrai nebus lengva su teoriškai silpnesniu varžovu. Ir kad ir kaip tai galėtų neįtikinančiai skambėti, iš esmės viską apsprendė vienintelis faktorius – aikštė buvo prastos kokybės.

Tokiomis sąlygomis „Kruša“ tiesiog žymiai geriau sugebėjo pritaikyti savo turimą sugebėjimų arsenalą ir nukreipė jį absoliučiai taip, kaip to reikalavo situacija. O turint omenyje tai, kad „Kruša“ savo sudėtyje neturėjo nei R. Klišio, nei M. Skipičio, nei G. Petrylos, tai yra visai pagirtinas rezultatas. Komandos lyderių ir senbuvių vietas puikiai užėmė ekipos naujokai ir tie, kurie dar tikrai nebuvo pakankamai apsitrynę, tačiau dabar turbūt ne tik patys pasitikėjimo paso jėgomis įgaus, bet ir trenerio akyse kilstelės savo galvas. „Kruša“ stengėsi progai pasitaikius kiek paspausti „Vilties“ gynėjus, kadangi pastarieji paprastai yra linkę klysti gerokai dažniau, kai jiems kvėpuoti taip lengvai neleidžia varžovas, tad taktika gana neprastai pasiteisino – dar pirmajame kėlinyje po gero presingo aikštės viduryje „Viltis“ prarado kamuolį, vienas prieš vartininką iššoko A. Serikov ir su gana nemažu fortūnos šypsniu, kai kamuolys kelis kartus painiojęsis tarp gynėjų kojų galiausiai išsprūdo čia pat „Krušos“ žaidėjui po nosimi – 1:0.

Po įvarčio šeimininkai atsitraukė į savo aikštės pusę ir su didele aikštės pagalba paprasčiausiai atsišaudė į visas „Vilties“ atakas per daug nieko nemąstydami ir neišradinėdami dviračio – stiprūs smūgis į priekį su mintimi, kad kažkas už kamuolio galbūt užsikabins. „Vilčiai“ įžaisti sėkmingai kamuolį blauzdomis ir apsaugomis sekėsi tikrai nekaip, tai net ir smūgiuoti sėkmingai į vartų plotą pavykdavo tik retsykiais. Nors progų buvo apstu – maždaug net 15 ar 20 smūgių link vartų „Viltis“ padarė, tačiau tik keli iš jų skriejo į vartų plotą. „Kruša“ besigindama netrukus sulaukė ir antrojo savo šanso – tas pats A. Serikov po ilgo tikslaus perdavimo į priekį ir šiokio tokio gynėjų užsimiegojimo išbėga vėl vienas prieš vartininką ir dvigubina persvarą – 2:0. Vaizdas aikštėje ir toliau nesikeičia, o jį dar kiek pasūdo teisėjas, savo sprendimais ne kartą stebinęs net ir savo šoninius kolegas.

Rezultatas 2:0 gana teisingai reziumuoja visą tos dienos mačą – „Viltis“ į aikštę ėjo ganėtinai prastai nusiteikusi (arba jau po kelių pergalių iš eilės tikėjosi, kad laimės, arba tiesiog stinga motyvacijos, kai kova dėl pirmosios vietos baigta), kuo puikiai pasinaudojo „Kruša“. Na, žiūrint iš kitos pusės – seni geri pažįstami pasidalino taškais, kurių dabar daug labiau reikia „Krušai“.

 

Salininkai  0:4  TAIP
Spalio 5 d., 17:00 val., LFF stadionas
 

Rezultatas ir vėl draskantis, tačiau šįkart viskas buvo gerokai sudėtingiau „TAIP“ ekipai. Na, bepigu kalbėti apie prastesnį žaidimą, kai komanda laimi 0:4, tačiau tebūnie – „TAIP“ kartelę jau pernelyg aukštai užsikėlė, tai ir palaikykime lygį jų standartais. Turbūt svarbesnis dalykas po šiuo mačo net ne tai, kad „TAIP“ sėkmingai ir oficialiai jau apgynė III lygos čempionų titulą, o G. Mikulėno 2 tikslūs smūgiai, tad kovoje dėl rezultatyviausiojo lygos žaidėjo „TAIP“ atstovas pateikė labai rimtą paraišką.

„TAIP“ po dviejų labai sunkių taurės mačų LFF su „Atlantu“ ir „Carlsberg“ taurėje su „Granitu“ buvo aiškiai išsekę, tačiau žaidėjų meistriškumas vis tiek davė savų vaisių – lemiamuose momentuose tai vartininkas išgelbėdavo, tai gynėjai laiku pačiuoždavo, tai galvą kyšteldavo, tai puolėjai laiku išbėgdavo ir atsidengdavo. Pirmąjį kėlinį čempionai laimėjo tik 0:1, kai pavyko paisžymėti po apmaudaus „Salininkų“ vartininko ir gynėjų nesusikalbėjimo. Beje, jeigu neklystu, tai jau net ne pirmas ir ne antras kartas, kai „Salininkai“ praleidžia įvarčius grynai dėl to, kad nesusišneka gynybinės grandies žaidėjai, tad treneris po šio mačo tikrai turėtų geriau pagalvoti, kaip šią problemą išspręsti kuo greičiau. Tačiau juos vis tiek galima pagirti už tai, kad nesistengė vien atsimušinėti – surengė ne vieną ataką kraštais, kuriuose turi greitų ir techniškų žaidėjų, pramušė ne kartą į vartus, savų pusprogių turėjo ne tik puolėjai baudos aikštelėse, bet ir saugai, mušdami į vartus iš toli.

Antrojo kėlinio pačioje pradžioje „Salininkai“ turėjo šaunią progą išlyginti rezultatą, tačiau savos progos „Salininkai“ neprisjaukino – „TAIP“ vartininkas gelbsti savo komandą beviltiškoje situacijoje, kai puolėjas buvo išvestas vienas prieš vieną. „Salininkai“ pajuto varžovų silpnybes ir, galima sakyti, progomis užgulė varžovų vartus – dar kartą išvedamas puolėjas, tačiau ir vėl pritrūksta meistriškumo. Kartą progą sukūrė ir V. Juozėnas, tačiau po jo įkirtimo į baudos aikštelę niekas nesugebėjo atsidengti ir uždaryti perdavimo. Netrukus, beje, patys „Salininkai“ jau buvo priversti traukti kamuolį iš savo vartų. Tai juos galutinai palaužė, tad patyręs G. Mikulėnas puikiai tuo pasinaudojo įmušdamas dar 2 kontrolinius įvarčius pačioje rungtynių pabaigoje.

 

Navigatoriai  9:1  Užupis
Spalio 5 d., 20:00 val., Fabijoniškių VFM stadionas
 

Rungtynes baigėsi, kaip teigia „Navigatorių“ atstovas, kaip ir turėjo baigtis – komanda tiesiog jau pernelyg ilgai neragavo to traškaus, sultingo ir gardaus 3 taškų kąsnelio. Abi komandos nors ir tebesimaudo pačioje turnyrinės lentelės apačioje, tačiau po šio laimėjimo dabar tik  taškas „Navigams“ teliko iki „Verkių“, o tada jau tik  skirs nuo „Ozo“. Darbas laukia didelis, tačiau tikrai nėra neįmanomas.

Ypač turint omenyje tai, kaip ši komanda dirba ir stengiasi per treniruotes. Tuo tarpu „Užupis“, panašu, stengtis jau gana seniai nustojo, o žaidėjai neretai į aikštę jau eina tik iš idėjos, pasimušti, pasispardyti, pasistumdyti ar šiaip prasikvėpuoti. Eilinį kartą gauta raudona kortelė absoliučiai pribaigė komandą, tad teturėdami tik vieną keitimą svečiai tiesiog buvo paprasčiausiai nualinti ilgą ir pergalių ištroškusių atsarginių žaidėjų suolą turinčių „Navigatorių“.

Nors varžovas ir tikrai nebuvo pats stipriausias, tačiau šeimininkai judėjo tikrai gražiai ir net neįgudusi akis galėjo laisvai pasakyti, kad komanda buvo neblogai užsivedusi. Ir net be to pašalinimo būtų buvę tikrai nemažai prilupta įvarčių. „Navigai“ kontroliavo kamuolį, žaidė trumpų perdavimų futbolą, buvo ir greitesni beveik visuose momentuose, ir tiksliau žaidė, ir sugebėjo išnaudoti daugelį savo susikurtų progų. Ne pats įdomiausias visų laikų mačas, bet atsigavimui po tokio ilgo žiemos miego „Navigams“ bus pats tas. Belieka dabar tik ir taip pat uoliai treniruotis ir tikėtis tarpusavio kovoje su „Ozu“ tokio pačio užsivedimo.