Kuo toliau, tuo sunkiau darosi atsekti, kurios komandos kiek turi potencialiai taškų, kiek dar gali prarasti, kiek rungtynių sužaidė, o kiek dar lieka, nes vienos jau sužaidusios 19, kai tuo tarpu kitos – tik 17, tad aiškius ir argumentuotus palyginimus kol kas atlikti tikrai sunku. Aišku tik viena – paskutiniame ture užfiksuoti net 2 netikėti rezultatai – „Olimpijos“ pergalė prieš „Fakyrus“ ir dar labiau netikėta „Užupio“ pergalė prieš „Ozą“. Dėl medalių kovos bent jau trumpam kiek apsiramino – „Fakyrai“ vis dar išlieka nesužaidę su „TAIP“, „Viltis“ kiek sutvirtina savo pozicijas, o „Spartakas“ kėde priverstas jau dalintis su „Olimpija“. Kiek daugiau intrigos palieka vis dar nesužaistos „Prelegentų“ – „Salininkų“ rungtynės, tačiau su laiku apžvelgsime ir jas. Didelių permainų lentelės viduryje neįvyko, tačiau kiek akivaizdžiau į akį jau krenta potencialūs pretendentai į iškritimą – „Ozas“, „Verkiai“, „Navigatoriai“ ir „Užupis“. Jiems šansų pavyti aukščiau esančias komandas mažėja su kiekvienu turu, tačiau tai nereiškia, kad mažėja ir intriga kovoje dėl vienintelio išlikimo kelialapio. Įdomus ruduo laukia.

 

Užupis  1:2  Ozas
Rugsėjo 14 d., 14:00 val., Bukiškio stadionas.
 

Na, čia jau tikrai nebloga turo sensacija. Ir turbūt pats laikas bus dabar viešai atsiprašyti „Užupio“, kad visiškai juos jau nurašiau po virtinės triuškinančių rezultatų ir dviženklių įvarčių skaičiaus į jų vartus. Vis tik stebuklingasis Bukiškio stadionas ir toliau stebina savo rezultatais – čia „Užupis“ jau per sezoną sugebėjo, sakykime, patiesti tiek „Fakyrus“, tiek dabar jau ir „Ozo“ ekipą. O ir žiūrint į paskutinėje turnyrinės lentelės vietoje žengiančią „Užupio“ ekipos sportinę formą, matomi gana aiškūs ir netikėtai geri cikliškai pasikartojantys rezultatai kas  maždaug 7 mačus, tad jau galima po truputį buvo ir nujausti, kad bent menkesnis kažkurios ekipos pasirengimas kovai su „Užupiu“ gali nelabai skaniai atsirūgti. Atsirūgo šįkart „Ozui“, kurie pusvalandį žaidė lygiai su savo varžovais, o paskui likusią valandą buvo priversti juos vytis. Taip, taip, vytis reikėjo visą likusį laiką net ir turint omenyje kad patys taip pat pasižymėjo, tačiau tai buvo tik trumpas žybsnis jų žaidime tądien, kuris ir tai tik sušvelnino „Užupio“ persvarą. Teisėjas rungtynes vis tik ir užbaigė „Užupiui“ pirmaujant 2:1.

Išsamesnių žinių iš abiejų ekipų bent jau kol kas nėra, tačiau atsimenant komandų žaidimo stilių ir pačią stadiono dangą, galima gana nesunkiai numanyti, kaip atrodė vaizdas aikštelėje. „Ozas“, aišku, normaliomis sąlygomis atakoje turi pasiūlyti tikrai daugiau variantų, o ir ginasi kur kas geriau tiek poziciškai, tiek ir individualiai, tačiau tąkart jų potencialą smarkiai apribojo, žinoma, sunki aikštelė ir smarkiai šokinėjantis kamuolys. Šeimininkai tuo tarpu jautėsi kur kas geriau – gal ne kaip žuvys vandenyje, tačiau tas pusvalandis nepraleidus įvarčio jiems suteikė papildomų jėgų, motyvacijos, noro kovoti ir, svarbiausia, tikėjimo, kad tądien jie gali pagaliau vėl iškovoti taškus. Pirmajam kėliniui persiritus į antrąją pusę pasižymėjo V. Kuzmickas, kuris paskutiniu metu akivaizdžiai būdavo vienas iš atakų lyderių ir organizatorių ir nuolat veldavosi į beveik visus komandos išpuolius. Dar didesnis moralinis paskatinimas buvo pati antrojo kėlinio pradžia, kai 48 minutę rezultatą pavyko padvigubinti. „Ozą“ tas smarkiai išmušė iš vėžių, nes tokiomis sąlygomis pasižymėti mažiausiai dukart prieš kibiai besiginantį ir ant pergalės slenksčio esantį „Užupį“ yra tikrai ne juokas. Komandos vienas pagrindinių gynėjų A. Zuj dar sušvelnino rezultatą likus pusvalandžiui iki varžybų pabaigos, tačiau 30 minučių jau buvo per mažai, kad pavyktų įveikti ir varžovą, ir Bukiškio aikštę.

Taigi absoliučiai priešinga ir netiksli prognozė ir labai geras rezultatas „Užupiui“ – dabar nuo tų pačių „Ozo“ žaidėjų juos skiria 9 taškai, kas per likusius mačus tikrai nėra neįmanomas peržengti barjeras, ypač tuo atveju, jeigu komanda ir dažniau žais Bukiškyje. „Ozas“ tuo tarpu dar labiau komplikuojasi savo padėtį ir jau aiškiai uždaro apatinę 4 komandų grupę, kurios tarp savęs turbūt ir kovos dėl vienintelio bilieto išlikti III lygoje.

 

Viltis  3:0  FKK Spartakas
Rugsėjo 14 d., 16:00 val., Ukmergės centrinis stadionas.
 

Eilinė išvyką į Ukmergę pasibaigė vėlgi eiliniu rezultatu – „Viltis“ ir toliau išlaiko sausų vartų sindromą prieš „Spartaką“ ir kovoje, kurioje susitiko visiškos turnyrinės lentelės kaimynės ir vienos iš III lygos lyderių, pranašesni vėl buvo „viltiečiai“ – 3:0 ir atotrūkis nuo trečiosios vietos kol kas vėl 6 taškai. Su prognoze apsirikta vėlgi gana smarkiai – prognozuotų lygiųjų nebuvo nė kvapo, o „Spartakas“ tądien tokios kovos, kokią pasiūlydavo ankstesniuose turuose, savo kišenėse jau neturėjo.

Rungtynės gal ir galėjo susiklostyti kiek kitaip, jeigu „Spartakui“ būtų pavykę pelnyti ankstyvą įvartį ir priversti savo varžovus žaisti kiek kitokį taktinį žaidimą, o ir šiaip gal emociškai „Spartakas“ būtų koja priekyje prieš savo varžovus, tačiau „Viltis“ tądien gynyboje laikėsi pakankamai tvirtai. Gal prie to prisidėjo ir „Spartako“ šiek tiek sunkesnis nei įprastai judėjimas varžovų aikštės pusėje, bet progų pasižymėti pirmajame kėlinyje ukmergiškiai praktiškai ir neturėjo, išskyrus vieną pavojingą išėjimą kairiuoju kraštu ir smūgį iš baudos aikštelės į tolimąjį vartų kampą, tačiau koja puikiai sužaidė „Vilties“ vartininkas. Buvo, aišku, pora smūgių ir šalia vartų, bet ten jau situaciją paprastai kontroliavo arba gynėjai, arba vartų sargas. „Viltis“ atsakydavo pozicinėmis atakomis ir stengėsi kamuolį iš aikštės vidurio siųsti atsidengusiems savo puolėjams arba organizuoti išėjimus kraštais, kas jiems visai neblogai sekėsi – T. Chomičius net kelis kartus buvo praktiškai išvestas vienas prieš vartininką, tačiau stebuklingais pakritimais ir pačiuožimais gynėjai paskutiniais momentais kamuolį išmušdavo. Pirmąjį savo įvartį „Viltis“ būtent įmušė po atakos kraštu – keli „viltiečiai“ sužaidžia tarpusavyje trumpais perdavimais, įkerta į baudos aikštelę, iš ten kamuolys siunčiamas į vidurį, o ten jau pamatomas dešiniau atsidengęs V. Gylys, kuris stipriu pasitaisęs kamuolį stipriu smūgiu jį siunčią į devynkę.

Smarkiai „Spartaką“ iš vėžių išmušė antrasis įvartis, kritęs praktiškai pirmosios „Vilties“ atakos metu antrajame kėlinyje – su kamuoliu buvęs vartininkas neįvertino T. Chomičiaus kojų ilgumo ir gynybinių sugebėjimų, tad prarado kamuolį, o vilties rezultatyviausias žaidėjas jį atmetė atsidengusiam L. Pečuro, tad smūgis į beveik tuščius vartus ir 2:0. „Viltis“ atrodė lengvai ir užtikrintai, nors aikštės viduryje vietomis ilgiau kamuolį net ir „Spartakui“ pavykdavo palaikyti, tačiau jiems vis tiek gana sunkiai sekėsi užsikabinti už kamuolių puolime. Vis tik perėmę kamuolį „Vilties“ žaidėjai gana aiškiai demonstravo savo pranašumą, kurė nemažai atakų kraštais, tad dar vienos iš jų metu pasižymėti pavyko ir pačiam T. Chomičiui – E. J. Moles apsisukdamas gražiai susistabdė kamuolį lyg ir ginčytiname dėl nuošalės epizode, tačiau susistabdytą savo komandos draugo kamuolį nusinešė T. Chomičius, apsivarė vartininką, ir pasiuntė kamuolį į tuščius vartus. Teisėjas į apeliacijas atsakė griežtai, trumpai ir tiksliai – „Spartako“ vienas žaidėjas buvo užsilikęs tiek baudos aikštelės kampu, tad į nuošalės spąstus šiuo atveju įkliuvo patys „spartakiečiai“. Rungtynių pabaigoje atsilikinėdami 3:0 „Spartakas“ dar surengė dvi puikias progas pasižymėti, tačiau sėkmė jų tądien nelydėjo – kartą skersuotą kamuolį galva smūgiavo puolėjas, tačiau kamuolys skrieja visai greta vartų, o dar kartą po greitos atakos kraštu siunčiamas smūgis-perdavimas į tolimąjį vartų kampą, bet ten jau uždaryti kamuolio niekas nesuspėja.

 

Olimpija 3:1  Fakyrai
Rugsėjo 14 d., 18:00 val., Dilgynės stadionas.

Taigi, jeigu visi galvojote, kad „Olimpija“ ims ir liausis stebinti, tai smarkiai suklydote. Ši ekipa jau turi 28 taškus ir juos vos 1 taškas skiria iki išsvajotosios trečios vietos. Tačiau dar nemiegokime ant laurų, nes žaisti dar 8 turai ir tas 1 taškas sezono pabaigoje gali turėtų žvėriškai didelės reikšmės. Todėl kad ir jau ruduo, kad ir viščiukus kaip ir reikia skaičiuoti, bet mes dar palaukime ir pastebėkime, ar olimpiečiai tokie galingi bus ir už Dilgynės stadiono ribų. Ar tas III lygų naujokų būvimas „ant bangos“ atneš jiems be jokios abejonės didžiausia metų sensacija tapusius medalius. Viskas savo laiku.

„Fakyrai“ gi priminė apie save ir vėl iš blogosios pusės. Jeigu antrojo rato pradžia buvo prisvilusi ir tuos prisvilimus iš dalies pravalė pergalėmis prieš „Viltį“ ir „Užupį“, tai svilėsio kvapas vėl sugrįžo bei dar sykį atitolino viltis, jog „Viltis“ nelaimės sidabro. Anie gi pasinaudojo fakyrinių kluptelėjimu ir atstatė 6 taškų persvarą.

Bene dvigubai daugiau žaidėjų į rungtynes surinkę olimpiečiai buvo nusiteikę kovingai, karingai ir net neketino kovoti dėl 1 taško. Pastarųjų tikslas buvo tik 3 taškai ir jie patys puikiai žinojo, kad vos pora keitimų turintys svečių futbolininkai nėra kažkokia neįmanoma misija. Jau pirmajame kėlinyje pasimatė, jog kamuolys „Olimpijos“ kojose visai neblogai laikosi. Maža to ir taikikliai tądien buvo suderinti netgi labai neprastai. Pačiame pirmojo kėlinio viduryje „Fakyrai“ eilinį kartą prasižengia. Prasižengimas įvyksta gan ne arti, todėl dauguma tikisi tiesiog gero pakabinimo į baudos aikštelę. Tačiau nė velnio. Deividas Maciulis „užlipdo“ tokį smūgį, kad sviedinys gulasi į vartų tinklą be jokių klausimų ar atsakymų. 1:0 šeimininkai priekyje ir intrigos šioje dvikovoje tikrai nepamažėjo. Tačiau kad nebūtų maža, tuoj vos po kelių minučių baudos smūgį stoja realizuoti jau kitas olimpietis (tikrai nežinia kodėl ne tas pats). Robert Šuškevič stoja prie kamuolio ir tik jam pačiam žinant ar tai perdavimas ar smūgis, vis tik antrą kartą tądien siunčia kamuolį į priešininkų vartus. 2:0 ir čia jau kvepia nemenkom sensacijom. O ir rezultatyvūs perdavimai įrašyti gan keistokai atrodo. Galbūt kokiame „manageryje“ tai ir akcentuojama, bet tikrame futbole iš jokių baudos smūgių „assist‘ai“ nesiskaičiuoja. Gaila, jog mėgėjai ne visi tą žino.

Antrąjį kėlinį „Fakyrai“ pradėjo galingai. Nusprendė prisiminti praėjusio sezono Davido Moyeso Mančesteryje taikytą taktiką „prabėk su kamuoliu kraštu ir kelk jį link baudos aikštelės“. Tokių paprastojo futbolo elementų galima buvo pamatyti iki soties. Tačiau pats įvartis krito gan panašioje situacijoje. Iš kampinio. Aurimas Šarapajevas 55-ąją minutę galva smeigė švelninamąjį įvartį ir gražino visą įdomumą mačui. Toliau aikštelėje vyravo didžiulė įtampa. Vieni troško išlyginti, kiti troško kalti dar vieną vinį, jog nebekiltų jokių abejonių dėl akistatos baigties. Laimėjo vis tik antrasis variantas. Likus žaisti vos 10 minučių „Fakyrų“ užgulties pradžioje olimpiečiai surengė fantastišką kontrataką. Tomas Staniūnas tiksliai išveda Stepą Šiaulytį ir šis verčia šeimininkų persvarą iš viengubos į dvigubą. Kaip ir buvo po pirmojo kėlinio. Per likusį laiką svečių kolektyvas jau pritrūksta ne tik jėgų, bet panašu jau ir tikėjimo, kad kažką galima pakeisti ir susitaiko su jau šeštuoju šiemet pralaimėjimu lygoje, kuris kaip jau minėjome mažina galimybes po sezono dabintis sidabru.

 

TEC  1:4  Kruša-Basica
Rugsėjo 14 d., 20:00 val., Fabijoniškių VFM stadionas.

Štai pagaliau iš duobės išbrido ir „Krušos“ futbolininkai. Komanda, kuri pirmajame rate buvo potenciali medalininkė, antrąją sezono dalį pradėjo itin nesėkmingai ir dauguma ekspertų jau nedrąsiai kalbėjo, kad šiai ekipai ateina krachas bei drauge su „Užupiu“ jau kitąmet gali tekti krautis lagaminus į IV lygą. Tačiau nė velnio. Zebriukai susiėmė ir parodė, kad futbolą žaisti jie moka ir tą padarė pačiu tinkamiausiu metu – kada ypatinga degė užpakalis. Dabar tas užpakalis žymiai saugesnis. Ypač po to, kai „Ozas“ pralaimėjo ir nuo nebe saugios zonos „Krušą“ skiria jau net 5 taškai. Reiškia galima dar ir patinginiauti.

Rungtynės prasidėjo pagal įprastą antrojo rato scenarijų. 17-ąją susitikimo minutę Vaidotas Pranys po Ričardo Jankovskij perdavimo siunčia kamuolį į vartus ir svečiai eilinį kartą antroje sezono dalyje atsiduria atsiliekančiųjų vaidmenyje. Tačiau žaidybiniu pranašumu zebriukai nėra linkę nusileisti ir atiduoti priešininkui visiškos kamuolio kontrolės taip pat net neketina. Netgi priešingai – dar prieš pertrauką sugeba išlyginti rezultatą ir antrajam kėliniui suteikti papildomo intrigos prieskonio. Įvartį 39-ąją pelno Edvardas Laibinis ir mačo arbitras išleidžia abejas ekipas pailsėti.

Antrajame kėlinyje veiksmo išties netrūksta. Lyginant su pirmuoju – jo netgi daugiau. Progas kuriasi abi komandos, tačiau įvarčius bemuša jau tik „Kruša“. Mantas Skipitis po labai ilgos pertraukos (jeigu nesumeluosime lygoje paskutinį kartą pasižymėjo birželio 17 dieną varžybose prieš „Užupį“) pasižymi. Po pirmojo įvarčio autoriaus Edvardo tikslaus perdavimo, rezultatyviausias zebriukų žaidėjas jau išveda pastaruosius į priekį ir šeimininkai atsiduria besivejančių vaidmenyje. Maža to prabėgus kiek daugiau nei 5 minutėm, Rimas Klišys dvigubina persvarą ir gerokai suprastina „TEC‘ų“ šansus tądien apskritai pakovoti dėl taškų. Tačiau šeimininkai rankų nenuleidžia ir toliau sukuria keletą pusprogių. Nors pastarieji sekmadienį į vartus smūgiavo net 21 kartą, pavyko įmušti vos 1 įvartį. Jeigu tai būtų krepšinis – pataikymo, užbaigimo procentas būtų gerokai žemiau kritikos ribos. Kaip ten bebūtų, visi liūtukų mėginimai dažniausiai skriedavo šalia vartų. Tuo tarpu „Kruša“ susitikimą užbaigė pergalingu akordu. 84-ąją minutę Aleksej Grigorjev prieš tai asistavęs Rimui Klišiui, dabar gi pats pelno gražų įvartį ir absoliučiai bei neginčijamai užtvirtina svečių klubui pergalę, tikimės, leisiančią atgaivinti kažkur trumpam prapuolusį pasitikėjimą savo jėgomis ir, be jokios abejonės, pagerinti suprastėjusį rinkimąsi į varžybas. „TEC“ armija neturi reikalo liūdėti, nes jų padėtis vis dar nebloga ir iki tos pačios išsvajotos 3 vietos vos 2 taškai. Galbūt galima ir slapta pasvajoti, kas būtų, jeigu būtų. Pavyzdžiui, pergalė prieš „Krušą“ namuose jau dabar liūtams leistų mėgautis trečiąja III lygos pozicija. Saldu, bet vis dar pasiekiama!

(BUS DAUGIAU)