VRFS III lygos pirmenybės neseniai pabaigė 15-ąjį savo sezoną.

Sezonų 15, o skirtingų čempionų – 10. Prestižinių komandų būrį šiemet papildė Širvintų VGTU-Vilkai. Jie ilgai ir kryptingai ėjo link šio tikslo, bet vis pristigdavo stabilumo ir sėkmės. O šiemet išsprendė visus organizacinius iššūkius bei pasiekė savo.

Antroji vieta atiteko rudens rate stulbinamą formą demonstravusiems Žalgirio C klubo jaunuoliams, medalius pirmą kartą istorijoje iškovojo Šalčininkų Keteros komanda.

 

ČEMPIONAI

Balandį prasidedant sezonui, beveik visų komandų vadovai aiškiais favoritais numatė Širvintų VGTU-Vilkus. Kažkas dar įžvelgė AFK potencialą apginti titulą.

AFK atkrito greitai, o tuo metu širvintiškiai nuo pat pirmųjų rungtynių stabiliai rinko pergales ir taškus.

Antra vertus, VTGU-Vilkai ir ankstesniais sezonais būdavo visai šalia, per žingsnį nuo tikslo, bet lemiamomis atkarpomis krisdavo į duobę. Dėl šios priežasties VGTU-Vilkų vadovas Haroldas Kerušauskas atkakliai nenorėjo klijuotis favoritų antpečių, vis prisimindamas pernykštę sezono atomazgą.

Buvo Vilkai įkritę į duobelę ir šiemet, kai vasaros pabaigoje namie neįveikė Salininkų (1:1) ir sudegino rungtynes su Ketera (2:5). O Žalgiris C tuo metu prie jų artėjo kosminiu greičiu. Tačiau situaciją pavyko suvaldyti. Komanda susirinko, aptarė opius klausimus ir beužsimezgančią krizę greitai išsprendė.

„Pro pirštus pažiūrėjome į tas dvejas rungtynes, sudegėme ir buvo baimės, kad vėl kartosis pernykštis scenarijus, – prisiminė H. Kerušauskas. – Bet padėjo vidinis pokalbis, po kurio susikaupėme ir motyvavomės.“

Didele paspirtimi Širvintų komandai aikštės viduryje tapo buvęs A lygos Riterių žaidėjas Rokas Masenzovas. Gynybą idealiai sutvarkė Armino Čivilio ir Igno Makarausko tandemas. O šiemet VGTU-Vilkuose debiutavęs vartininkas Justinas Lesickas stovėjo kaip liūtas.

Ir kai praleidi mažiau įvarčių nei žaidi turų (18 per 21) visos kortos tavo rankose. Belieka nesusimauti.

„Gynyba buvo gerai susiklijavusi, tai mūsų stiprybė, – pripažino Haroldas. – Antra vertus, mes visada pasižymėjome patikima gynyba, tik realizacija nuolat šlubavo. Šiemet pagaliau pradėjome mušti daugiau įvarčių, todėl tai atsispindėjo ir galutiniame rezultate.“

Šarūnas Jasikevičius yra sakęs, kad atsipirkus sunkiam darbui ir pasiekus tikslų, reikia mokėti tai atšvęsti.

VGTU-Vilkai tikrai žino, kaip atšvęsti. Už pirmąją vietą III lygoje komandos vadovas buvo pažadėjęs visą komandą išvežti į „išvažiuojamąjį posėdį“ Turkijoje.

Tarpusavio rungtynėse su pagrindiniais konkurentais Žalgirio C vaikinais VGTU-Vilkai išlaikė balansą. Per sezoną pasidalino po pergalę (4:1 ir 0:3), kartą sužaidė lygiosiomis (2:2). Bet širvintiškiai efektyviau grūmėsi su kitomis lygos komandomis.

Simboliška, kad prieš paskutines tarpusavio rungtynes Širvintose žalgiriečiai suformavo garbės koridorių ir atidavė pagarbą naujiesiems lygos nugalėtojams.

„Pirmą kartą III lygoje užėmėme antrą vietą. Vaikinams tai gera patirtis ir gera žaidimo praktika. Manau, rudenį mes buvome geriausia komanda lygoje, bet nespėjome pavyti pabėgusių VGTU-Vilkų“, – sakė Žalgirio C treneris Romanas Lenskij.

Tai nėra arogancijos išraiška. Pirmoje sezono dalyje žaliai balti per 9 turus surinko 15 taškų. Bet vasarą, iš esmės pasikeitus sudėčiai ir atėjus jaunesnei kartai, C komanda sužvėrėjo. Rudens sesijoje iš 12 rungtynių laimėjo 10 ir surinko 32 taškus iš 36 galimų!

„Sezoną aš vertinu gerai. Man malonu matyti, kaip auklėtiniai auga ir tobulėja, įgauna praktikos, įgyja techninių bei taktinių savybių ir jau gali konkuruoti su vyrais“, – pažymėjo treneris.

Ar Žalgirio C komanda 2027 m. sugrįš į III lygą – šimtaprocentės garantijos nėra. Akademijos ir dublerių trenerių kolektyvas dėl to apsispręs žiemos metu.

Tačiau pats R. Lenskij būtų nieko prieš: „Man patinka III lygoje. Čia pakankamai geras lygis. Pridėjus dar porą konkurencingų komandų, apskritai būtų nuostabu. Žvelgiant iš mano komandos perspektyvos, tai yra puiki terpė jaunimui parodyti save.“

 

ATRADIMAS

Šalčininkų Keteros komanda jau pernai debiutinį sezoną įrodė, kad turi daug potencialo kilti aukštyn. O šiųmetis jų pasirodymas tapo maloniu siurprizu ir, tikriausiai, pranoko jų pačių lūkesčius.

Galime prisiminti, sezono pradžioje patirtas antausis nuo čempionų titulą gynusių AFK (0:4) nenumalšino Keteros tikėjimo. Klubo vadovas Edvardas Jočis tuomet sakė, kad komanda labai norėtų laimėti medalius, o programa minimum – išlikti kovoje dėl jų iki pat galo.

Viskas pavyko puikiai – trečiosios vietos medalius Šalčininkai užsitikrino iki sezono finišo likus dviem savaitėms.

Dabar E. Jočis siūlo prisiminti, kokį kelią nuėjo jo vadovaujamas klubas – Vilniaus apskrities bendruomenei prisistatė 2022 m. debiutuodami SFL C divizione ir kasmet po laiptelį kildami aukštyn. Pernai pasiekę III lygą, užėmė 6 vietą. O šiemet tapo prizininkais.

Gerai dirbo ir komandos scoutingas. Būtent jie atrado ir iš Vilties dublerių pasikvietė Chrisą Milesą. Puolėjas iš karto pritapo Keteroje ir tapo rezultatyviausiu pirmenybių žaidėju (22 įvarčiai). Savo vietą komandoje surado Ruslanas Tamilinas, o jaunasis Davidas Čuiko įrodė, kad pajėgus būti starto sudėties žaidėju vyrų komandoje.

Keteros vadovai pripažįsta, kad trečioji vieta atspindi realias jų galimybes, nes labiau treniruoti VGTU-Vilkai ir Žalgiris C šiemet buvo per geri. Tačiau ir žaisdama su pripažintais favoritais Ketera juos pažnaibė – mačuose su VGTU-Vilkais nugriebė 4 taškus, kartą nugalėjo žalgiriečius.

Sezono viduryje Keteros trenerio vairą iš Deimanto Rimpos perėmęs Gžegožas Vilkin savo nuopelnų nepervertino ir už įdirbį dėkojo pirmtakui. Bet pripažino: „Pirmenybėse dalyvaujame tik antrą sezoną ir jau turime medalius. Ką tai reiškia Šalčininkams – nežinau. Bet komandai, jos vadovams, rėmėjams reiškia labai daug.“

Ketera greitai tapo ryškia III lygos komanda. Dėl rezultatų ir dėl puikios kokybės namų stadiono vejos. Šalčininkų komandos planuose yra ambicija išmėginti save LFF II lygoje, tačiau šis klausimas dar kabo ore. O kaip bus – paaiškės žiemos periodu.

 

NUSIVYLIMAS

Jei norite nuspėti Medžių poziciją prieš sezoną, pakanka žvilgtelėti, kaip jiems sekėsi ankstesniame čempionate.

Nuo 2019 metų, kai Medžiai laimėjo III lygą, nebuvo atvejo, kad jie du sezonus paeiliui taptų prizininkais. Nebuvo ir atvejo, kai du sezonus paeiliui nieko nelaimėtų.

2025 m. FKM III lygoje iškovojo bronzos medalius. Todėl buvo tarsi užprogramuota, kad šiemet jie liks už prizininkų trejeto ribos. Taip ir nutiko, nors du trečdalius sezono jie realiai kandidatavo į medalius.

„Sezoną galima vertinti prastai. Bet pažiūrėkime iš kitos pusės. VGTU-Vilkams pralaimėjome viską, tačiau su šiemet kaip reta pajėgiu Žalgiriu C visus tris kartus sužaidėme lygiosiomis. Su Ketera buvome pasidalinę po pergalę iki paskutinių rungtynių, kurios jau nieko nelėmė, – analizavo Medžių vadovas Paulius Glosas. – Tai rodo, kad prie palankių aplinkybių mes galėjome kabintis į trejetą.“

Paklaustas, ko pritrūko, Paulius pirštu bedė į elementariausius statistinius faktus. Medžiai gynėsi gerai ir praleido tiek, kiek ir žalgiriečiai (33). Tačiau atakavo skystokai ir pagal įmuštus įvarčius (44) aplenkė tik Areoną su Vyčiu.

„Komanda atrodė gerai. Jos žaidimas dažnai mane tenkindavo. Tačiau mes paprasčiausiai nemušdavome įvarčių susikūrę daug dėkingų progų“, – reziumavo P. Glosas.

 

KALNELIAI

Nuo 13:0 prieš Vytų iki 2:17 nuo Žalgirio C. Tokia Salininkų komandos rezultatų amplitudė šį sezoną.

Po penkmečio į III lygą sugrįžusių Salininkų vadovas Pranas Janušauskas sezono išvakarėse atsargiai dėliojo mintis ir prasitarė – komanda gali likti kad ir paskutinė, bet kova turi būti.

Ir gavosi visai neblogai. Sugrįžėliai kovojo ir po trijų pergalių serijos sezono finiše pasirodymą užbaigė 5-oje lentelės vietoje.

O komandos veteranas 42 metų Pavelas Šarynskis sugebėjo pelnyti 16 įvarčių ir tapo viena ryškiausių III lygos figūrų.

„Kaip žinome, tikslų mes nekėlėme. Kažkokios svajonės žaidėjams ėmė prasimušti, kai po pirmo trečdalio sezono buvome atsidūrę trejetuke. O tada prisiminiau, kaip dauguma žaidėjų prieš sezoną nenorėjo kilti į III lygą klausdami: ko mums ten kankintis, – atskleidė P. Janušauskas. – Aišku žinojome, kad rudens ratas bus sunkesnis. Buvo aišku, kad turėsime praradimų, be to, po vasaros pertraukos mums visuomet sunku. O tarp jaunimo ir senolių visą sezoną trūko balanso.“

Salininkų futbolo bendruomenės galvos skausmas tas, kad perspektyvus jaunimas po mokyklos pasirenka kitą, studijomis paremtą gyvenimo kryptį ir futbolą apleidžia. Motyvacijos sportuoti atranda tik vienetai.

„Palaipsniui jau metu meškeres, – žvelgdamas į 2027-uosius, sako Pranas. – Norėtųsi likti III lygoje. Įrodėme, kad galime čia žaisti. Ir žaidėjų turime. Ne žmonių, bet žaidėjų. Vienintelis dalykas, ko reikia lygai – dar dviejų komandų. Kad nereiktų su tais pačiais varžovais per sezoną luptis tris kartus.“

 

NUOPUOOLIS

Iš užtikrintai iškovoto pirmojo III lygos čempionų titulo pernai į 6-ąją poziciją šiemet su 12 pralaimėjimų. Toks buvo nuviliantis AFK komandos sezonas šių metų pirmenybėse.

„Nenoriu mėtytis tokiomis frazėmis, kaip nuopuolis, nusivažiavimas ar panašiomis skambiomis antraštėmis, – pareiškė AFK vadovas Darius Navikas. – Sezonas kaip linksmieji kalneliai. Visoms komandoms pasitaiko, kad geresnius metus keičia prastesni.“

Kaip ten bebūtų, po pergalingų praėjusių metų šį pavasarį lūkesčiai buvo aukšti. Pats Darius tada šnekėjo, kad būtų keista kartelę leisti žemiau ir būtina kelti tikslą apginti titulą.

Tačiau karti realybė smogė greitai. Nepaisant dviejų pergalių sezono starte, čempionai greitai ėmė strigti, sušlubavo susirinkimas, krito motyvacija. Nors šiemet žaidė 3 rungtynėmis daugiau nei pernai, surinko dvigubai mažiau taškų (23 prieš 45). Slogų sezoną tik šiek tiek praskaidrino balandį iškovota VRFS Supertaurė įveikiant Salininkus.

O priežasčių tokiam pasirodymui galima rasti ne vieną.

Pirmiausiai, išėjo žaidžiantysis treneris Eivinas Zagurskas ir neatsirado kuo jį pakeisti. Pasitraukė Simonas Stankevičius, Augustas Valukonis, ilgainiui neliko Edvino Baniulio ir Tomo Tubučio. O jų pamaina pasirodė nesanti tokią efektyvi, kaip buvo numanyta.

„Jau sezono pradžioje buvo galima įžvelgti negerų ženklų vertinant emocinę komandos būseną ir nusiteikimą. Šiemet labai trūko motyvacijos. Kiekvienas turime prisiimti kolektyvinę atsakomybę. Aš taip pat turėčiau mesti akmenį į savo daržą dėl prasto organizacinio darbo vykdymo“, – atvirai kalbėjo Darius.

Pasibaigus sezonui, AFK nariai susirinko į vidinį komandos uždarymą ir aptarė pasirodymą bei ateities planus.

2027-aisias AFK žada sugrįžti perkrovę baterijas. Ir vėl būti tarp favoritų.

„Vietoje nestovėsime ir darbelio dabar laukia nemažai. Tai, kas vyko šiemet, toliau tęstis nebegali. Sezonas buvo nuviliantis ir varginantis. Mėgėjų klubo plėtojimas nėra lengvas procesas, bet efektyvių sprendimų mes tikrai ieškosime“, – pažadėjo D. Navikas.

 

DALYVIAI

„Mes kaifuojame nuo futbolo“, – pirmenybių starte pareiškė Areono klubo vadovas Sergejus Vasiljevas.

Reikia pasakyti, kad kaifavo jie tik iki birželio mėnesio pabaigos. Pagrindinis Areono fokusas buvo pasiruošimas debiutui UEFA Regionų taurės varžybose Armėnijoje. Ten mūsiškiai vasaros pradžioje startavo pralaimėjimu 0:5 armėnų mėgėjams ir iškovojo paguodos pergalę 1:0 prieš estus po nuostabaus Ondrijaus Gončarenko įvarčio tolimu smūgiu.

Įgautą patirtį UEFA varžybose Sergejus įvardino kaip pasakišką ir neslėpė, kad norėtų tai pakartoti.

Tačiau sugrįžus į III lygos batalijas, komandą užplūdo depresinės nuotaikos. Nors Areono paraiškoje buvo net 38 pavardes, į rungtynes vos susirinkdavo 12-13 žaidėjų.

Juos negailestingai pjovė traumos. Ypač skaudžiai atsiliepė lyderio Oleksijaus Mazurenkos praradimas. Todėl galutinę 7-ą Areono vietą galima vertinti kaip realų komandos galimybių atspindėjimą.

Tikrą mėgėjiško futbolo dvasią atspindėjo šiemet lygoje debiutavusi FM Vytis dublerių komanda. Tiesa, reikia pažymėti, kad tai nebuvo konkreti Vyčio dublerinė komanda. Be futbolo mokyklos atstovų, ją sudarė ir būrys buvusio Reaktyvo žaidėjų.

Vyčio atstovas Audrius Indriūnas visą laiką kartojo, kad ne rezultatai jiems svarbiausi, o žaidimo praktika ir dėmesys futbolo mokyklą baigiantiems ir aukščiau neprasimušantiems vaikinams. Jo nė kiek nejaudino ir komandos praleidžiamų įvarčių grafoje sparčiai artėjęs triženklis rodiklis (iš viso praleido 116).

Visgi sezono eigoje A. Indriūnas vieną tikslą išsikėlė. Jam rūpėjo paneigti apžvalgininko pranašystę apie prognozuojamus 4 taškus ir išvengti blogiausios visų laikų III lygos komandos vardo.

Šį tikslą vyčiai įgyvendino: vasarą išplėšė lygiąsias su Medžiais (2:2), sutriuškino Salininkus (4:0), o paskutiniame ture pasiekė savo nugalėdami Areoną (5:1) bei surinko 7 taškus. Su tuo juos ir sveikiname bei laukiame sugrįžtant kitą sezoną.

 

KAS TOLIAU?

„Kiti metai bus kitais metais“, – kartą tarė auksinių frazių generatorius P. Janušauskas.

Bet apie kitus metus reikia galvoti jau dabar. Visiems.

III lygos dalyvių skaičius pastaraisiais metais drastiškai mažėjo. 2022 metais turėjome 14 komandų, po metų – jau tik 11. Vėliau du sezonus pavyko išlaikyti 10 dalyvių skaičių, bet komandoms vis labiau susigundant LFF II lygos horizontais, šiemet startavome ir finišavome su 8 ekipomis.

Komandų vadovai unisonu kartoja, kad lyga privalo rasti būdų, kaip išlaikyti stabilų dalyvių skaičių, sužadinant potencialių naujokų motyvaciją. Visiškai teisingai, bet vadovų idėjos bei pasiūlymai taip pat laukiami.

Mėgėjų futbolui atėjo nelengvi laikai.