VRFS Futsal lygos 2021/2022 sezonas: viskas pavyko tik VGTU-Vilkams Visos

 

Lygiai keturis mėnesius trukusį VRFS futsal lygos sezoną vainikavo pirmasis Širvintų VGTU-Vilkų komandos triumfas ir pirmoji vieta turnyre.

Antrąją-trečiąją vietas pasidalino Setaltas ir VDA Futsal, o Vilniaus futsalo mohikanams Aktui ir Spartakui kovoje dėl medalių sezono pabaigoje pritrūko kvapo.

Paskutinėje VRFS futsal sezono apžvalgoje – žvilgsnis į kiekvienos iš 12 komandų pasirodymą šią žiemą.

 

Čempionai ir prizininkai

VRFS salės futbolo pirmenybėse seniai nebuvo tokio ryškaus dominavimo, kokį šią žiemą pademonstravo Širvintos/VGTU-Vilkai.

Širvintos pralaimėjo pirmąsias sezono rungtynes Aktui (2:3) ir tai buvo nemenkas šokas visiems. Tačiau vėliau Vilkai žaidė kaip tikri vilkai. Per kitas 15 rungtynių iškovota 14 pergalių ir tik 1 baigtos lygiosiomis.

Logiška, kad ir titulą oficialiai užsitikrino anksčiau laiko – po pergalės priešpaskutiniame ture savo arenoje 5:1 prieš Aktą. Tad šis revanšas virto ir auksine pergale.

„Prieš sezoną buvo kalbų, kad surinkę pajėgią sudėtį privalome būti tarp prizininkų“, – kuklius rudeninius pokalbius prisiminė Širvintų komandos kapitonas Arminas Čivilis.

VGTU-Vilkų sudėtis tikrai buvo pajėgi ir ji visad rinkosi į rungtynes. Varžovai nežinojo, per kur kiekvieną kartą juos muš Vilkai, mat nebuvo komandoje vieno aiškaus lyderio – Benas Lučiūnas ir Erikas Milašauskas pelnė po 11 įvarčių, Domas Tamašauskas, Arminas Čivilis ir Žydrūnas Germanas – po 10.

Dideliu nusivylimu VGTU-Vilkams tapo pralaimėjimas Vilniaus taurės pusfinalyje Setalto komandai, nubraukęs šansus iškovoti dublį. Tačiau lygoje Širvintos dominavo iki pabaigos ir visiškai pelnytai pirmą kartą komandos istorijoje tapo VRFS futsal lygos laimėtojais.

„Konkrečių tikslų viešai nebuvome iškėlę. Bet kiekvieną kartą į aikštelę einant tik laimėti savaime atsiranda noras būti kuo aukščiau, – komentavo A. Čivilis. – Noriu pasidžiaugti, kad sugebėjome į visas rungtynes lygoje atvykti ir sudalyvauti su 100 proc. nusiteikimu laimėti. Ir rezultatai kalba už save. Džiaugiuosi komanda ir noriu jiems padėkoti už puikų sezoną!“

Antroje vietoje finišavusi Setalto komanda tapo maloniu šio sezono atradimu, nes „sidabro“ nelabai tikėjosi ir jie patys.

Pirminis sezono tikslas Setalto ekipoje buvo patekti į Top-6 grupę. O šią privilegiją jie užsitikrino tik paskutiniame pirmo rato ture, kai 7:5 nukovė Kaišiadorių Baltus.

Kaip tuomet sakė Setalto vadovas Dmitrijus Timko, pasiekus pirminį tikslą, jau buvo galima pradėti galvoti apie pirmą trejetuką. Ir iš tiesų patekimas į šešetuką Setalto žaidėjams nuėmė psichologinė įtampą, atpalaidavo – lemiame rate jie startavo galingai: vieną po kito įveikė svarbiausius varžovus Spartaką, VDA Futsal ir Aktą, o sidabrą užsitikrino solidžia pergale 13:5 prieš SFK Novovileisk.

Ir tai dar ne pabaiga: Setaltas prizų lentyną gali papildyti Vilniaus taure – šio turnyro finalas prieš Aktą vyks ateinantį pirmadienį LEU salėje.

„Labai noriu padėkoti visai komandai už puikų sezoną. Jis dar nesibaigia – dabar visos komandos mintys tik apie taurės finalą. Padarysime viską, kad pergalingai užbaigtume šį fantastišką mums sezoną“, – žadėjo D. Timko.

Varžybų nuostatų ypatumai neigiamai atsiliepė ant prizininkų pakylos sugrįžusiai VDA Futsal komandai. Pirmame rate jie surinko 6 taškais daugiau už Setaltą, tačiau padalinus taškus šis pranašumas sumažėjo perpus, o galiausiai dailininkai ir užleido Setaltą į antrą poziciją dėl prastesnio tarpusavio mačų ir bendro įvarčių skirtumo.

Antra vertus, po metų pertraukos, padarytos dėl Covid-19 pandemijos, sugrįžimas į futsalo kovas iš karto laimint medalius VDA ekipai vis itek yra didis pasiekimas.

Pasakoja VDA Futsal žaidžiantysis treneris Artūras Žarnovskis: „Nuo 2020 metų kovo pandemijos, kai buvo nutraukti čempionatai, niekur nebuvome žaidę kartu. Iš viso – pusantrų metų. Todėl pirmas tikslas buvo atgaivinti komandą. Manęs nebūtų nustebinę ir 6 vieta bei susirinkimo problemos. Bet gavosi neblogai.“

Proveržio sezoną salės futbole sužaidė Paulius Sakalis, lygoje įmušęs 25 įvarčius ir kai kuriuos varžovus privertęs kraipyti galvas.

Sezono metu dailininkai turėjo mažų duobelių – pralaimėjimas Mostiškėms, „neplanuotos“ lygiosios su Novovileisk, bet buvo ir epinė pergalė paskutinę mačo sekundę prieš Spartaką. Galima sakyti, Fortūna šios komandos nei skriaudė, nei lepino, todėl trečioji vieta yra logiška VDA sugrįžimo sezono baigtis.

„Iki aukštesnių vietų pritrūko solidumo ir stabilumo. Taip pat suvokimo, kad norint laimėti negalima galvoti, kad pasitaisysime vėliau. Patirti pralaimėjimai atrodo atsainūs ir brangiai kainavę. Kartais kilo susirinkimo priežasčių dėl objektyvių priežasčių, visų pirma dėl Covid. Bet apskritai džiaugiuosi dėl visai gero sezono, nes patys turėjome vidinių abejonių, ar dar tikrai galime“, – teigė A. Žarnovskis.

 

Nelaimėliai

Patirtis ir meistriškumas norimo rezultato negarantuoja. Sezono nelaimėliais galima vadinti Aktą ir Spartaką – du Vilniaus salės futbolo bendruomenės senbuvius.

Aktas išliko vieninteliai lygoje, šį sezoną nugalėję VGTU-Vilkus. Šis sezonas Geniams galėjo būti sėkmingiausias ir buvo galimybė pirmą kartą laimėti medalius, bet ja nepasinaudota.

Kalbant apie priežastis pirmiausiai reikia išskirti ribotą komandos puolimą: per 16 rungtynių įmušti 58 įvarčiai (vid. 3.62) yra per mažai tokio lygmens varžyboms. Netgi šeštąją vietą užėmę SFK Novovileisk atakavo kur kas efektyviau (64 įvarčiai, vid. 4.0), ką jau kalbėti netoli šimto įvarčių ribos buvusius prizininkus.

„Su tokia progų realizacija nieko doro nuveikti nebuvo galima. Įvarčių mušimas buvo didžiausia mūsų problema. Dažnai nepasinaudojome situacijomis trys prieš du, net žaisdami penkiese aikštėje negalėjome užtikrintai kontroliuoti kamuolio. Būdavo daug nelogiškų sprendimų puolant, atsikirtimų ir prasileistų kontratakų. Kai reikėjo mušti į vartus, mes mušdavome į balkoną“, – didžiausią komandos problemą apibendrino Akto treneris Tadas Diržininkas.

Pusėtiną sezoną lygoje Aktas išgelbėjo sėkmingu žaidimu Vilniaus taurėje. Čia pateko į finalą ir pirmadienį kovoje dėl trofėjaus susitiks su Setaltu.

Taurės pusfinalyje Aktas eliminavo Spartaką, kurį dar kartą nugalėjo paskutiniame pirmenybių ture ir nugrūdo juos į penktą turnyro lentelės vietą.

Finišas penktoje vietoje yra Spartako komandos tragedija, nes jie ilgą sezono dalį flirtavo su pirma pozicija, taip pat turėjo visus kozirius kovoje dėl medalių.

Sezono pradžia spartakiečiams buvo tobula – iškovotos 7 pergalės iš eilės, o po to prasidėjo skausmingų pralaimėjimų atkarpa. Nuo aštunto turo Spartakas per 9 rungtynes susirinko 6 pralaimėjimus, dauguma jų patirti paskutinėmis mačų minutėmis ar net sekundėmis.

„Apibendrinant galiu pasakyti, kad jei žaistume du kėlinius po 27 minutes, turėtume tik vieną pralaimėjimą ir be konkurencijos būtume pirmi, – pareiškė Spartako vadovas Dmitrijus Raksa. – Mums jau ne taip svarbu prizai ir medaliai. Svarbiausia, kad mes esame pensininkai ir dar išlekiame pažaisti visai konkurencingai prieš jaunimą. Tos komandos, kurios sezoną baigė aukščiau mūsų, turėdami po 40 metų jau bus lavonai. O mes žaidžiame ir tą darome neblogai.“

 

Savo vietoje

SFK Novovileisk komanda dėl glaudžių ryšių su Mažeikių VIP klubu prieš sezoną kažkieno buvo pavadinta I lygos favorite. Ir tai sukėlė šios komandos vadovų ironiškas reakcijas.

Favoritais Novovileisk netapo, turėjo sunkumų patekti į stipriausiųjų šešetuką. O Top-6 grupėje SFK Novovileisk, galima sakyti, tik sėmėsi patirtį. Patirti penki pralaimėjimai ir užtikrinta 6-oji vieta.

Atrodo, kad SFK Novovileisk užėmė tą vietą, kurios ir nusipelnė – buvo stipresni už žemesnę grupę, bet favoritams ir senbuviams įkąsti negalėjo. Išskyrus pavienes lygiąsias su VDA ir Aktu.

„Kaip jau esu minėjęs anksčiau, mums labai keistai atrodė požiūris į mus, kaip į lyderius. Manau, kad pelnytai užėmėme 6 vietą, – sakė SFK Novovileisk komandos vadovas Marekas Rasinskis. – Ar galėjome sužaisti geriau? Tikrai taip. Tačiau sėkmė lydi stipriuosius ir todėl esame ten, kur ir turime būti.“

SFK Novovileisk žaidėjas Aringas Streckis papasakojo apie problemas, dėl kurių suprastėjo komandos žaidimas: „Buksuoti pradėjome nuo antro rato pradžios. Vėlavome prie kamuolio, neatrodėme užsivedę. Į rungtynes rinkosi skirtingi žmonės, skyrėsi ir ketvertai. Nemažai žaidėjų buvo gavę traumas, sirgo, todėl buvo sunku visiems sugrįžti į ritmą ir susižaisti.“

Šis pagaliau pilnai įvykęs sezonas SFK Novovileisk buvo žvalgybinis, kitą sezoną bus galima rimčiau pasiruošti ir kelti konkrečius tikslus.

„Komandos vadovybės įdirbis didžiulis. Tik mums, žaidėjams, reikėjo labiau pasistengti. Tikimės, kitą sezoną bus ta pati sudėtis ir seksis geriau“, – sakė A. Streckis.

„Apskritai, sezonas buvo geras. Turėjome labai gerų rungtynių, įspūdingų pergalių, o po pirmo rato patekome į A grupę. Todėl sezoną vertiname pozityviai. Svarbiausia, pavyko išlaikyti gerą atmosferą rūbinėje, prijaukinti naujus žaidėjus ir gerai praleisti laiką“, – antrino M. Rasinskis.

 

Sezono nusivylimas

Šį pavasarį buvo neįprasta Top-6 grupės kovas stebėti be vienos stipriausių pastarojo meto VRFS salės futbolo komandų Kaišiadorių Baltų.

Tiesa, Baltai dar prieš žiemos sezono startą nespinduliavo dideliu optimizmu, nes komanda buvo stipriai nukraujavusi. Futsalo rinktinėje įsitvirtinęs vartininkas Egidijus Žagaras, o taip pat Lukas Tatarūnas ir Aurimas Pukevičius atrado save futsal A lygos klubuose, o lygiavertės pamainos Kaišiadoryse jiems neatsirado.

Todėl Baltų treneris Romas Jankauskas iš karto perspėjo, kad nė pro kur nemato savo komandos favoritų gretose ir būtų gerai, jei pavyktų sezoną pabaigti pirmame šešete.

Pirmoje sezono atkarpoje Kaišiadorių komanda per 5 rungtynes surinko tik 4 taškus. Vėliau sekėsi geriau, pergalių prisirinko, tačiau minimalaus tikslo patekti į šešetą pasiekti nepavyko.

Atsidūrus 7-12 vietų grupėje Baltai dideliu ryžtu taip pat nepasižymėjo, o pilką sezoną pabaigė laisva pavara ir užėmė 9-ą vietą.

„Labai apmaudžiai nepatekus į pirmą šešetą, komandos ūpas pastebimai sumažėjo, – pripažino vienas Baltų komandos vadovų Andrius Jankauskas. – Tuomet visų mintys ėmė suktis apie artėjantį lauko futbolo sezoną. Bet komanda į futsalo rungtynes rinkosi ir sezoną pabaigėme.“

Baltai jautė, kad gali kautis dėl pergalės su visais varžovais, tačiau su esama sudėtimi trūkdavo energijos ir veržlumo.

„Dauguma žaidėjų jau įkopę į ketvirtą ar net penktą dešimtį. Patirtis ir meistriškumas puikus dalykas. Tačiau geriausius savo rezultatus pasiekdavome šiuos du komponentus subalansuodami su jaunyste. Šį sezoną to nebuvo“, – samprotavo A. Jankauskas, kartų kaitos temą Baltuose palikęs kitam futsalo sezonui, iki kurio – dar labai toli.

 

Snaiperis iš Mostiškių

B grupės turnyre dominavo ir 7-ą vietą užėmė International Vilnius komanda. International rimtai pažiūrėjo į kovas dėl žemesnių vietų. Jie B grupėje iškovojo 4 pergales – tiek, kiek per visą reguliarųjį sezoną.

International Vilnius yra ukrainiečio Bogdano Kisil sukurta įvairiatautė komanda. Rusijos karas Ukrainoje paveikė ir patį B. Kisil, tačiau komanda sugebėjo motyvuotis ir sezono pabaigoje pademonstravo solidžius rezultatus.

Kita International Vilnius komandos vadovo svajonė – žengti dar vieną žingsnį į priekį ir žaisti aukštesnėje lygoje.

B grupėje International pralaimėjo tik Mostiškėms, kurios užėmė 8 vietą.

Etapą kovojant dėl 7-12 vietų Mostiškės-Tonitra pavertė visišku rokenrolu. Pergalės tokiais rezultatais kaip 21:2 prieš Eišiškes ar 16:8 prieš Rudaminą – kalba pačios už save.

Todėl nieko keisto, kad Mostiškių komandos lyderiu buvęs 18-metis talentas Tomaš Gulbicki tapo rezultatyviausiu sezono žaidėju su 45 įvarčiais. Be abejo, daug įvarčių jis primušė į autsaiderių vartus. Tačiau būtina pažymėti ir tai, kad po pirmo sezono rato T. Gulbickio sąskaitoje buvo 23 įvarčiai, kai Pauliaus Sakalio (VDA Futsal) – 22, Gvido Juškos (Baltai) – 19, o Dmitrijaus Raksos (Spartakas) – 17 įvarčių.

 

Savo vietoje #2

Kaip ir SFK Novovileisk pasirodė pagal galimybes, taip ir SK Nemenčinė-Hegvita šį sezoną nešoko aukščiau bambos.

Po kelerių metų pertraukos į futsalo kovas sugrįžusi Nemenčinės komanda, vadovaujama vietos specialisto Vladimiro Pivovaro, pasižymėjo įvairiapuse sudėtimi: turėjo kelis aiškiai vyresnius žaidėjus, kelis, turinčius futsalo patirties ir daug žalio jaunimėlio.

Tokia margaspalvė komanda žaidė itin banguotai. Dažnai patirdavo skaudžius pralaimėjimus, bet sulaukdavo pajėgesnių varžovų komplimentų dėl aiškių futsalo idėjų propagavimo savo žaidime, o ne aklo kamuolio spardymo bet kur.

Tris pergales Nemenčinė iškovojo prieš lygos naujokus, kartą apsilošė Internationalą (8:6), o sezono pabaigoje trinktelėjo per nagus Mostiškėms (9:6).

Nemenčinę į priekį tempė Robertas Bovševič ir Eimantas Skendelis (kartu pelnė 31 įvartį), bet varžovai atkreipė dėmesį į 15-mečio Tito Pivovaro pasirodymą (12 įv.).

„Pagrindinį sezono tikslą įvykdėme visu šimtu procentų – pritraukėme daug jaunimo į salę. Ar galėjome pasirodyti geriau sportine prasme? Ko gero, ne, – pareiškė V. Pivovaras. – Viskas dėsninga, mūsų rezultatai logiški. Esame toje vietoje, kurioje ir nusipelnėme būti.“

 

Naujokai: ribotų galimybių, bet entuziastingi

VRFS futsal lygoje šį sezoną debiutavo dvi visiškai naujos komandos – FK Rudamina ir Eišiškių Nauja Banga.

Salės futbolo įgūdžių stoka ryškiausiai buvo juntama pirmuosiuose pirmenybių turuose, kai naujokai vieną po kito rinko skaudžius pralaimėjimus. Vėliau situacija palaipsniui ėmė gerėti ir abi komandos aikštelėje jau nesiblaškė.

Abi jos liko turnyro lentelės dugne, o kiek geriau sekėsi Rudaminai. Per visą sezoną Rudamina iškovojo dvi pergales, abi pasiekė pelnydama dviženklį įvarčių kiekį: 10:6 nukovė Nemenčinę ir 11:10 – Eišiškes.

Pažymėtina, kad iki pirmosios pergalės Rudamina keliavo per alinančią 10 pralaimėjimų seriją. Bet komandos vadovo Pavelo Tamulėno tai nenuliūdino: „Slėgė ta serija ir buvo sunku. Bet mes vis tiek susikaupdavome ir siekėme pergalės. Man patiko komandos požiūris ir atsidavimas, jie gerai rinkosi į rungtynes. Rezultatai nebuvo geri, bet mes patobulėjome. Jau matau žaidėjų grupę, su kuria kitą sezoną galėtume pasiekti daugiau.“

Eišiškės istorinį laimėjimą įsirašė jau 4 ture, kuomet 4:3 palaužė tą pačią Rudaminą.

Tai galėjo būti vieninteliai Naujos Bangos taškai, nes kitose jų rungtynėse ties rezultatų grafa švietė raudona spalva. Ir tik paskutiniame ture Eišiškės savo pasirodymą baigė pozityvia nata – 2:2 sužaidė su Kaišiadorių Baltais. Likus žaisti 6 minutes, Nauja Banga dar atsiliko 0:2, bet pademonstravo charakterį ir išplėšė tašką.

Reikia pažymėti, kad nepaisant nesėkmių, kartais triuškinamų, Eišiškių ekipa išlaikė pozityvią emociją ir net po pralaimėjimų dviženkliais skirtumais įžvelgdavo teigiamų dalykų.

„Sezonas buvo labai vingiuotas, buvo tiek gerų, tiek blogų rungtynių. Bet tai normalu. Naivu tikėtis, kad pirmame tokio lygio sezone nepatyrusiai ir vienai jauniausių komandų pavyktų parodyti įspūdingus rezultatus. Žinoma, daug ko pritrūko: tiek patirties, tiek ilgesnio suolelio. Tačiau iš visko galima pasiimti teigiamų dalykų“, – sakė Naujos Bangos komandos kapitonas Lukašas Beržanskis.

Pozityvas buvo šios komandos variklis, o dar svarbiau tai, kad sugrįžus salės futbolui į Eišiškes, vėl sugrįžo ir sirgaliai ir apskritai pakilo miestelio gyventojų susidomėjimas šia sporto šaka.

„Esame jauni ir ambicingi, todėl mūsų tikrai laukia dar ne vienas ir ne du sezonai salės futbole. Drąsiai galiu teigti, kad žengėme žingsnį į priekį bei sustiprėjome kaip komanda, kaip asmenybės, kitą sezoną tikrai grįšime labiau pasiruošę ir tikime, kad pavyks pagaliau parodyti savo potencialą. Ačiū visai salės futbolo bendruomenei už puikią patirtį!“, – teigė L. Beržanskis.