Praėjusį sekmadienį rungtynėmis dėl SFL taurės finišavo sunkus ir vis dar pandemijos sąlygomis vykęs SFL sezonas. Paskutinis sezono akcentas – trumpas žvilgsnis į visus divizionus bei esminių faktorių išskyrimas.

Startuojame nuo A diviziono, kurio nugalėtojais tapo Geležinis Vilkas, taip gavęs šansą sportiniu principu aukštyn, į III lygą, kilti kaip savo grupės laimėtojai.

Įdomu tai, kad per visą sezoną Vilkai absoliučiai nė sykio nesužaidė lygiosiomis – jie iškovojo 16 pergalių ir patyrė 6 nesėkmes.

Tiesa, verta paminėti, kad dvi iš tų šešių nesėkmių buvo patirtos prieš pagrindinį varžovą ir galų gale antroje vietoje likusį Lentvarį. Pirmame rate lentvariečiai laimėjo 3:2, o antrame savo persvarą įrodė net 6:1.

Bene ryškiausiu nugalėtojų futbolininku galima vadinti Matą Gudaitį nuo kurio (ne)dalyvavimo atskirose rungtynėse dažnai gana stipriai priklausė ir komandos rezultatai. Jo sąskaitoje šiame sezone – 19 įvarčių ir 4 rezultatyvūs perdavimai.

Tuo tarpu antroje vietoje likęs Lentvaris dėl to kažkuria prasme gali kaltinti tik save, mat ilgą laiką būtent jie buvo pirmi, bet turbūt esminis lūžis nutiko atkarpoje rugsėjo mėnesį bei spalio pradžioje, kai per ketverias rungtynes Lentvaris paėmė tik vieną pergalę, o būtent tada ilgai už nugaros tykoję Vilkai šoko į viršų ir atgal nebesidairė.

Iš esmės per paskutinį mėnesį savo sezoną išgelbėjo ir praėjusio čempionato nugalėtojai Granitas B – jie ilgą laiką net nebuvo pirmame trejete, o pirmame rate apskritai nebuvo panašūs į save, o tai gerai liudija ir keturių nelaimėtų rungtynių serija birželio-liepos mėnesiais.

Paskutinėse sezono rungtynėse jie galėjo pakilti ir iki antros vietos, tačiau nusileido Lentvariui ir turėjo tenkintis bronzos medaliais. Beje, kaip ir Lentvaris, Granitas taip pat abu sykius nugalėjo laimėtojus Geležinį Vilką, tačiau vilkai titulą paėmė remdamiesi paprasta taisykle – gali kelis sykius prarasti taškus prieš tiesioginius varžovus, tačiau tada privalai nugalėti visas kitas komandas. Tą jie ir padarė – neskaitant šių keturių pralaimėjimų, jie taškus po sykį prarado tik prieš Visinčią ir Aktą.

Tarp kitų įdomių dalykų galima paminėti itin ilgai besilaikiusią intrigą – iki pat sezono galo į medalius realiai pretendavo penkios komandos, o tai rodo itin lygų divizioną ir geras komandas. Verta dėmesio ir Kaišiadorių-Baltų ekipos serija – pirmą ratą žaidusi tik išvykose, antrame komanda grįžo į savo sutvarkytą stadioną, o iš jo kaip nugalėtojai išvyko tik Geležinis Vilkas ir Ave.Ko., o tie patys Top Kickers ar Granitas B turėjo tenkintis tik tašku.

Žinoma, dideliu liūdesiu virto Futbolo Brolių pasitraukimas antroje sezono pusėje, tačiau belieka komandai palinkėti susitvarkyti savo bėdas ir sugrįžti.

Rezultatyviausiu diviziono žaidėju tapo Gariūnų atakų lyderis Deividas Linauskas, iš viso įmušęs 34 įvarčius ir pagal šį rodiklį trejete aplenkęs du Lentvario snaiperius – Romuald Kliukoit (29 įvarčiai) ir Artūrą Borščevskį (20).

Beje, verta paminėti, kad D. Linauskas lenktynėse dėl titulo į priekį išsiveržė po puikaus benefiso rugpjūčio rungtynėse, kai 12:2 laimėtose rungtynėse jis į Visinčios vartus pasiuntė net 9 įvarčius.

Na ir pabaigai – užmeskime akį į tai, ką šiam divizionui apžvalgininkas prognozavo prieš sezoną. Buvo prašauta, momentais – ir labai stipriai. Na, kad ir pažiūrėjus į nugalėtojams prieš sezoną skirtą vietą...

Galime keltis į B divizioną, o čia intrigos, bent jau dėl pirmų dviejų vietų, buvo kiek mažiau – nuo pat sezono starto Nemenčinė ir Modulis didino savo apsukas ir tolo nuo varžovų ir dar ganėtinai anksti žinojo, kad sezonas be medalių jiems nesibaigs.

O štai dėl trečios vietos intrigos buvo per akis – ilgą laiką šią poziciją laikė Skaidiškės, tačiau antroje sezono dalyje ekipos pasirodymai bei jų kokybė tik smuko, o tik to belaukę varžovai mielai naudojosi varžovų kluptelėjimais ir kopė aukštyn.

Kurį laiką atrodė, kad bronza gali atitekti Imperialui, tačiau sezono finiše puikią atkarpą pademonstravo Euforija – jie laimėjo net 8 iš paskutinių 10 žaistų rungtynių ir taip šovė aukštyn, kad galų gale nusileido ant bronzinio B diviziono laiptelio.

Beje, jei jau prakalbome apie serijas, tai reikia išskirti ir Tėvynės Sąjungą – ilgą turnyro dalį jie laikėsi apie paskutinėje vietoje, arba netoli jos, tačiau viską vainikavo spurtas sezono finiše.

TS paskutinėje atkarpoje, kaip ir Euforija, įjungė aukštesnę pavarą – iš paskutinių 8 mačų laimėjo 6 ir ne tik kad paspruko iš iškritimo zonos, bet ir pakilo iki 7 vietos.

Tęsiant serijų temą, tai reikia paminėti ir vieną itin niūrią – Futboliukas liepos-rugsėjo mėnesiais pralaimėjo 9 kartus iš eilės (pridedant vieną nesėkmę taurėje, bendras skaičius būtų 10), o vėliau sezoną užbaigė vienu tašku per paskutines ketverias rungtynes, tad jau gana anksti žinojo, kad iš paskutinės vietos nepakils.

Kitos komandos, kaip Granito Senjorai ar Viesulas, pasižymėjo sau įprastu bangavimu, o štai Vieni Vartai viską puikiai reziumavo savo feisbuko puslapyje, tad čia kviečiu jus spustelti ir skirti kelias minutes. Tekste VV sudėjo daug įvairių minčių apie prabėgusius metus.

Dar trumpam galime nusikelti prie TS ir prie tiesioginės priežasties, kodėl komanda taip sėkmingai spurtavo. Taip, komanda yra svarbu, tačiau gerai komandai reikalingi ir keli lyderiai, o TS būtent tokį ir turėjo.

Lukas Vaičiūnas. 20 rungtynių, 44 įvarčiai ir 8 rezultatyvūs perdavimai. Rezultatyviausio diviziono žaidėjo titulas. Turbūt ir rimtas pretendentas būti geriausiu absoliučiai viso diviziono žaidėju ir tuo žmogumi, kuris vienas gali padaryti skirtumą.

Būtent L. Vaičiūnas buvo bene ryškiausia viso sezono figūra, tad TS gali tikrai džiaugtis, kad savo gretose turi tokį žaidėją.

Rezultatyviausių žaidėjų įskaitoje jis aplenkė Paulių Stupenką iš Modulio (32 įvarčiai) bei Eduard Grudinskij iš Imperialo (19).

Na ir pabaigai čia – vėl palyginimai tarp realybės ir svaičiojimų prieš sezoną.

Toliau judame prie C diviziono, o čia iš esmės nuo pat pradžių buvo aišku, kad dėl pirmos vietos kaposis dvi iš D diviziono atėjusios komandos – FKS Ukmergė B bei Anykščiai.

Ekipos žygiavo kone identišku tempu, nors ir pabarstydamos taškų, tačiau viena kitos per toli nepaleido, tad iš esmės buvo aišku, jog labai daug lems dvi šių komandų tarpusavio kovos.

Taip, žemiau jų buvo Ozo tapyrai, kiek trumpiau – ir Olandai, tačiau C divizione besigaudantys sirgaliai matė, kad rimčiau Anykščių ar Ukmergės komandų šiemet daugiau niekas taip ir nepastums.

Taigi, žvelgiame į abi Anykščių ir Ukmergės ekipų tarpusavio rungtynes. Pirmosios jų baigėsi lygiosiomis Ukmergėje 1:1.

Tada svečiai gana ilgą laiką buvo priekyje, o ukmergiškiai tašką išgelbėjo likus žaisti jau mažiau nei 5 minutes, o situacija lentelėje tuo metu nepasikeitė.

Antrame čempionato rate ekipos žygiavo vėlgi kone identišku tempu ir tapo aišku, kad nugalėtojas spręsis auksinėse rungtynėse Anykščiuose.

Nepaisant to, kad Ukmergės klubas net ir iš savo miesto turėjo solidaus palaikymo, jis nepadėjo – anykštėnai laimėjo 2:0 ir tokiu būdu tapo C grupės laimėtojais. Žinoma, į B divizioną kitame sezone pakils abu klubai, tačiau Anykščiai neabejotinai jautė siekį aplenkti Ukmergės komandą po to, kai ši juos pranoko pernai D divizione.

Trečioje vietoje ganėtinai patogiai viso sezono metu jautėsi Ozo tapyrai. Tarsi ir buvo aišku, kad pirmų dviejų ekipų jie nepatrauks, tačiau jie taip pat per daug arti neprisileido ir persekiotojų iš apačios, tad trečia vieta jiems atiteko pelnytai.

Tad čia, žvelgiant iš neutralios pusės, gal pritrūko šiek tiek intrigos – komandos, užimsiančios pirmas tris vietas, buvo aiškios dar ganėtinai anksti, o tai – kitokia situacija, lyginant su anksčiau aptartais divizionais.

Rezultatyviausiu grupės žaidėju tapo Ukmergės B snaiperis Giedrius Vaivada su 26 įvarčiais, jis aplenkė Ozo tapyrų Kostą Strielkūną (15) bei Arną Bondarevą iš Olandų (12).

Prieš sezoną spėjau, kad Ukmergės komanda ir šiemet taps laimėtojais, tačiau anykštėnai turėjo kitokių planų.

Kaip ir apžvalgose, taip ir čia – čempionatų reziume finišuojame su žvilgsniu į D divizioną. Čia iš esmės jau prieš pirmą teisėjo švilpuką buvo aiškus diviziono laimėtojas, o vienintelis klausimas buvo paprastas – ar praras bent porą taškų Ataka per sezoną, ar nepraras.

Prarado. 16-ajame ture tuo pasirūpino Trivartis, išlipęs iš dviejų įvarčių deficito ir rungtynes su diviziono favoritais baigęs lygiosiomis 3:3.

Tiesa, pačiam Trivarčiui tos lygiosios kažkuo apčiuopiamu nevirto – nors komanda atsitiesė po poros labai sunkių sezonų ir kurį laiką turėjo realių galimybių kautis dėl D diviziono apdovanojimų, tačiau galų gale sezono finiše to padaryti nepavyko ir buvo užimta 4 vieta.

O kitas dvi vietas ant podiumo užėmė dvi komandos, iš kurių tik vienai ta vieta buvo prognozuota. Antrą vietą paėmė A komandos-Margirio dubleriai, o treti liko Top Kickers-Koloro, kuriems tai yra medaliai kol kas trumpoje dublerių komandos istorijoje.

Tiesa, ne sykį TK dubleriai vertėsi ir pagalba iš pagrindinės komandos, tačiau tai jų pasiekimo nė kiek nesumenkina, tad galima tik pasveikinti ekipą su bronziniu finišu. Nors Margirio ir Top Kickers dublerių komandos ilgai ėjo koja kojon, paskutinėje sezono stadijoje Koloro neatlaikė varžovų pasiūlyto taškų rinkimo tempo ir turėjo tenkintis trečia pozicija.

Be Atakos turėjome ir dar debiutantų – visą sezoną smagiais aprašymais mus džiuginęs Sviedinys finišavo penktas, Euforijos dubleriai Tirola B buvo devinta.

Po nedidelės pertraukos į SFL stadionus sugrįžo ir Rūdiškių Vėtra, o sugrįžimas buvo pažymėtas 8 pozicija.

D divizione rezultatyviausiu tapo Atakos puolimo vedlys Tomas Bielickas su 28 įvarčiais, jis aplenkė savo komandos draugą Aivarą Meškinį (19) bei German Rudnev iš Top Kickers-Koloro, kuris įmušė 17 įvarčių.

Apačioje – žvilgsnis ir palyginimas oficialių pozicijų su tomis, kurios buvo prognozuojamos prieš sezonui startuojant.

​

Nepamirškime, kad šiemet taip pat vyko ir SFL taurės turnyras, tiesa, vyko jis kiek kitaip nei įprastai – be III lygos komandų.

Taurės laimėtojais taip Granito B futbolininkai, kurie finalinėse rungtynėse 3:0 nugalėjo A diviziono laimėtojus Geležinį Vilką.

Finalinėse rungtynėse sužibėjo Edgar Čičin – būtent jis pelnė visus tris savo komandos įvarčius ir tapo savo ekipos pergalės kalviu.

Kelyje iki finalo Granitas B pirmą etapą prašoko burtų keliu, antrame po baudinių serijos eliminavo Lentvarį, vėliau neturėjo didesnių problemų (6:0) su Reaktyvu, 4:2 nugalėjo Modulį, o pusfinalyje, taip pat po baudinių serijos, pranoko Atakos futbolininkus.

Tuo tarpu Geležinis Vilkas pirmame etape 11:0 pervažiavo Viesulą B, vėliau 4:0 sutriuškino Anykščius, 2:1 palaužė Gariūnų pasipriešinimą, 5:0 susitvarkė su Molėtais, o pusfinalyje po baudinių įveikė Skaidiškes.

Toks tas buvo šių metų SFL sezonas. Dėkojame visiems žaidusiems ir palaikiusiems savo komandas šiais nelengvais laikais, dabar vienoms komandoms linkime sėkmės artėjančiame žiemos 7x7 turnyre, kitoms – gero poilsio ir pasiruošimo kitų metų lauko sezonui, kuris, visi tikimės, jog įvyks.